Šios nuotrupos – bandymas pasižymėti sau, dienoraščio, rašyto 2008 m. lapkričio mėn. lankantis Izraelyje, fragmentai. Kriauklelės, tai, kas įsismelkė, kas atrodė būtina, sujaudino, paskatino stabtelėti, įsižiūrėti. Vėliau taisytas, pildytas, vėl naujai grįžtant, prisimenant. Sutikti žmonės, aplankyti miestai tikra dovana žvilgsniui sustiprinti, Būčiai praturtinti. Grįžus reikia dalintis. Šventoji Žemė – trijų religijų lopšys, painios, skausmingos, dviprasmiškos istorijos. Viskas ant vieno delno, kartais ištiesto, taikingo, dažnai, dažniausiai kumštin sugniaužto, karingo. Krūptelėjau, ko čia stebiuosi dabar, taip buvo nuo amžių, taip yra, taip bus ir per amžius. Žiūriu, čia gi gyvenimas, ir niekaip kitaip. Šansas atrasi, šansas prarasti, susitikti ir išsiskirti, susitaikyti arba ne... Visa veriasi po tuo pačiu Dangumi. Reikėtų gyvenimą švęsti, kuo daugiau, kuo dažniau pabūti kartu, apkabinti kiekvieną sekundę – šviesią ir tamsią, ji vienintelė, kitos tokios pat nebebus, nebepasikartos, bus kitaip, kitu kampu, kitokiu braižu.

Kana

Kad tik nepristigtų maisto ir noro žiūrėti tiesiai į akis. Kalbėtis, nuolat kalbėtis. Ateina aiškumas per visas miglas stengiantis prasibrauti. Apstybės ir pilnatvės Dievas dėl Žmogaus. Kad mūsų širdys ir kasdienybė būtų sklidinos. Dovanoti krislelį tobulybės – minties, darbo, susitikimo. Sustiprinti, sustiprėti pačiam. Gaivumo, sotumo patirtis.

Taboro kalnas

Atsimainymas. Tai, kas virš visų mokslų, virš fizikos, neaprėpiama, nesuvokiama. Menkas protelis. Kitos, kitokios tikrovės atvertis. Per mintį, jausmą, buvimą kartu. Ir dar daugiau. Nemokam pasakyti to, ką jaučiam, tiksliai. Apibrėžti be jokių paklaidų. Žmogus brėžia kreivas linijas, Dievas ant jų tiesiai rašo. Kažkur tą mintį girdėjau, dabar kartoju. Turtas – dvasinis ir fizinis. Paveldas. Tai, kas jau kitų pastangomis, darbu sunešta, sukurta. Priimu, taisau, keičiu, pridedu savo. Molio indai dūžta. Dūžio garsas gražus. Kreivi žingsneliai. Vis tiek gyvenimas eina. Mūsų dabartis praeityje įsišaknijusi, atsirėmusi, augina dabarčiai ir ateičiai. Viskas ant jau buvusiųjų žmonių, kartų, giminių, civilizacijų pastatyta. Kaip gyventi nemindant ir negriaunant? Užteks to, kas yra. Kažin, ką dar naujo sukursim, atrasim? Kažką negrįžtamai praradom ir prarasim. Taip jau būna. Kur, kokiose knygose užregistruota, kad nepasimestų. Įdomu būtų paskaityti apie kalbą ir kraują mano, mūsų ir tų, kurie kažkada atkeliaus.

Galilėjos ežeras

Niekas nepasikeitė. Kaip Jėzaus laikais. Tas pats – vanduo, valtys, paukščiai, žmonių veidai. Čia prasidėjo pirmoji bendruomenė – kalbant, žvejojant, sūdant žuvį, vaikštant Šabo metu sinagogon, valgant, dainuojant, net miegant, grįžtant iš ežero su laimikiu arba be jo. Gimė žinia iš susidraugavimo. Jiems. Krantinėje, pakrantėje. Gimė žinia ir mums, pakraščiams – tolstantiems ir artėjantiems. Čia ir dabar, kad gyventume... Ar ne?!

Kafarnaumas

Miestelio mažumas. Juodos plytos, kambarėliai, urveliai. Stebina mažumas. Kaip tiek daug žmonių ten susikišę gyveno? Jokio privatumo. Gal jo ir nereikėjo. Visas valandas kartu. Nebūti vienam. Tų laikų žvejų šeimoms užteko visko. Svarbu, kad stogas virš galvos, maistas. Ko daugiau dar? Gyvenimas prie ežero. Su vėju. Užtenka tiek, kiek yra. Paprastumo, gamtos žmonės – su žuvimi ir duona prie ežero. Sinagogos liekanos, įrašai, statybos stilius, graikų, romėnų braižas. Daug laikų praėjo, daug dar ateis. Apnašos. Paslėpta po žeme, atkasama, parodoma. Skaitau Naująjį Testamentą. Du mozaikos paukšteliai. Kažin, kokių metų? Likutis iš buvusio, jau praėjusio gyvenimo. Kas ją sudėliojo? Ką tas žmogus dėliodamas galvojo, ką jautė? Einu ir žiūriu dabar. Gal ir mūsų pėdas kažkas kada nors atras, žiūrės. Kas tada bus svarbu? Liekanos, skeveldros iš praeities. Kaip tiksliai atkurti tai, kas jau buvo? Dėlionė, vaikų žaidimas, bandymas justi, suprasti, užuosti. Būsim kaip paukščiai, gyvenimo savojo jau paragavę. Apie amžinumą jau pagalvoję.

Palaiminimų kalnas

Palaiminimų bažnyčia. Dievo dedikacijos, paskyrimai žmogui. Gal čia buvo Rojus? Kada tas Rojus atsirado? Buvom kadaise išvaryti, bet padovanojo darbą, prakaitą, nuovargį, džiaugsmą, nusivylimą, kūrybą, gimdymą. Visiems bendra. Esam panašūs į savo šeimininką. Gražūs, kai kuriam, skirtingi, savaip regim, gal todėl ir įdomu, nemonotoniška. Daug kelių, begalės žvilgsnių.

Jordanas

Kitaip įsivaizdavau. Nepaliko jokio įspūdžio. Žalias vanduo, smirda, minios piligrimų, triukšmas. Bandymas prisiliesti prie pradžios, Jėzaus viešoji veikla, matoma, žinoma, nieko paslėpto, bet slėpininga. Gyvenimo vanduo – stichija ir palaiminimas. Senas šis kalbėjimas, senas obelų žydėjimas... Stengiuosi prisiminti vieną Jono Meko eilėraštį. Čia jau viskas buvo, viskas yra, bus dar kažkas, gali atsiverti. Alyvos žydėjo, žydės. Skaitysiu Salomėją Nėrį. Fugit hora. Visagalis laikas. Gyvenimo skiedros. Kaip būti geru? Kaip mylėti laiką, šansą, buitį, būtį, kitą žmogų? Tiek prisakyta, prirašyta per amžius. Kas perskaitys? Kaip asmeniškiau prieiti? Kaip kitą savu laikyti, kaip pačiam savu jaustis? Daugybė klausimų, jokio atsakymo. Juokiuosi rašydamas.

Bet Šeanas

Smėlis, grūdai, buvusieji, gyvenusieji. Sutrūnijusių kaulų dulkės. Sluoksniai. Maišosi spalvos, karšta. Gyvenimų mozaikos. Noriu vandens. Nežmoniškas troškulys. Apie piligrimystę ir maldą dabar negalvoju. Reikia pailsėti. Pamiegoti po medžiu. Lietuvoje neįmanoma, o čia po plačiais medžių vainikais tikrai vėsu, nevargina. Grįžta jėgos, norai. Keli šilkmedžiai, o atrodo, kad esi Žaliojoje girioje.

Jerichas

Kalnai. Niekieno žemė. Karšta, pilna pavojų. Mirtis, rizika, baimė likti vienam. Baimė būti paliktam. Trūksta vandens, žalumos. Mirguliuoja akyse. Tuščia. Gimsta įstatymas mums. Visiems. Visam laikui. Geriau dar nesugalvojo. Yra tai, kas svarbiausia. Toliau smulkmenos.

Kumranas

Senieji rankraščiai, senieji Dievo Žodžio nuorašai. Kalnuose gyvenusiųjų perrašyti, mąstyti, paslėpti. Išliko. Radimo džiaugsmas. Papildyti, patikrinti, lyginti. Parama mokslui. Kažkokios spragos užsipildo. O kaip su žmogaus vidumi?

Masada

Ir čia būta gyvenimų. Dabar uolienos, dulkės, akmenys, druskos kristalai. Jokios gyvybės. Tik turistai šmirinėja, apžiūri. Norisi tylos. Tolumoje matosi Jordanijos kalnai. Vakarėja. Mirga tolimų gyvenviečių švieselės. Ar jos toli? Ką veikia tie žmonės? Žmogus senas kaip kalnas, amžinas kaip žemė.

Betanija

Lozoriaus mirties ir prikėlimo vieta. Seserys – Marija ir Morta. Kokios jos buvo? Jėzus pasakė: „Aš esu Prisikėlimas ir Gyvenimas.“ Kažkada suprasim tuos žodžius. Suprasim, kai susitiksim.

Justas JASĖNAS