Vasarą gavau iš bičiulio žinią, kad Švenčionių rajone Jukiškių kaime stovi didžiulis įspūdingas bareljefas. Jame didelėmis raidėmis išskaptuotas mano monografijos „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (publikuota 2014 m.) pavadinimas, o kartu išskobtas mano atvaizdas ir parašas.

Ilgai nedelsdamas nuvykau pas tame kaime gyvenantį skulptorių Juozapą Jakštą – minėto bareljefo autorių.

Iš karto sakau: ką pamačiau, ką išvydau, ką išgyvenau – neįtikėtina! Stebino ne tik mano personai skirtas 3,5 metro aukščio kūrinys. Stebino ir tai, kad skulptorius ėmėsi darbo iš karto, kai perskaitė minėtą mano knygą, kuri jam paliko neišdildomą įspūdį. Stebino sodyboje pristatytų medžio kūrinių dydžiai, jų gausa ir įvairovė. Jutau, kaip kiekvienas medžio kūrinys spinduliuoja Gėriu ir Grožiu, Tiesos ir Darnos siekiu, Gamtos ir Tėvynės (lietuvių tautos) pajauta. Kiekvienas skulptoriaus kūrinys atrodė ypatingas, išskirtinis, spinduliuojantis sakralumu (šventumu). Kiekviena skulptūra ar skulptūrų ansamblis nematomu magnetu traukė prie jo pastovėti ir savąją esybę pasipildyti dvasiniu penu.

Savo amžiuje esu matęs daug išskaptuotų medžio kompozicijų, atskirus personažus ar įvykius ženklinančių paminklų... Bet anų, anksčiau regėtų, mūsų laikais sukurtų skulptūrų, net jų parkų įspūdžiai man pasirodė nublankę prieš maestro Juozapo Jakšto kūriniją. Sakau kūrinija, nes žodis kūryba šiuo atveju lyg ir ne viską pasako.

Tiesa, yra muziejai, jų saugyklos ir ekspozicijos, kurios saugo ir leidžia demonstruoti liaudies meistrų išskaptuotų skulptūrų didžiulį lobyną. Užtenka prisiminti, kad ir kryždirbystę. Ji pateko į JUNESKO globą ne tik dėl kryžių gausos, bet ir dėl jų amžiaus ir kūrybinės įvairovės. Dėl lietuvių tautos genijaus prasiveržimo, kuris išreiškė sukaustytą, bet nenugalėtą lietuvių dvasią ir jos tęstinumo siekį, perduodamą būtent kryžių forma.

Bet grįžkime prie nūdienos, prie jau minėto mūsų amžininko Juozapo Jakšto asmenybės. Neįvardinsiu atskirų skulptoriaus sukurtų kūrinių... Jų gausybė. Tačiau vieną, išskirtinumu alsuojantį kūrinį, suminėti būtina. Tai dviejų aukštų koplyčia, stovinti šalia maestro gyvenamojo namo, puošta gausybe skulptūrų, skulptūrėlių ir jų kompozicijų. Jau vien šio statinio, man regis, pakaktų, kad jos autorius būtų apdovanotas premijomis ir kitomis regalijomis.

Atskirai norisi atkreipti dėmesį ir į skulptoriaus kūrinijos edukacinę (plačiąja šio žodžio prasme) vertę. Ją suformuoja savo palete turtinga, prasminga ir gili autoriaus filosofinė mintis, jos apibendrinta forma, išreikšta kūriniuose.

Žvalgantis po J. Jakšto skulptūrų parką, kirbėjo mintis: jeigu esi atviras moralinėms vertybėms ir savo aplinkoje jauti jų stygių, apsilankęs šioje sodyboje gali jomis pasikrauti, praplėsti savo esatį, savo dvasinę regą. Dar daugiau... Gali išsivežti platesnį supratimą apie savo protėvius ir ypač apie jų rankomis mediniais kūriniais puoštus piliakalnius (jie negalėjo būti nuogi!). Gerb. Juozapas mane nustebino suminėjęs, kad dauguma jo sodybą aplankančių svečių – moksleiviai. Bet štai apie jo sodybą ir skulptūrų parką mokyklose sužino vieni iš kitų. Savaip liūdna, kad pats šeimininkas dovanoms neturi net paprasčiausių lankstinukų... Tai lyg ir papildomas įrodymas apie oficialaus dėmesio kūrėjui aiškų stygių. Jis darbuojasi kukliai ir tyliai, tarsi, sąmoningai nepastebimas valdžios institucijų...

Na, o žvelgiant objektyviai Juozapo Jakšto sodyba turėtų būti be diskusijų įrašyta į lankytinų vietų (objektų) sąvadą, kaip reprezentuojanti mūsų tautos istoriją ir jos protėvių kultūros specifiškumą. Tačiau kokių nors ženklų ar menkiausios rodyklėlės, nurodančios kryptį į lankytiną parką, neregėjau. O pati sodyba stovi šalia pagrindinio kelio. Čia pat žiba auksas, bet jis lyg ir nuspirtas į pašalę... Beje, lietuviams tai būdinga. Nei Švenčionių savivaldybei, juolab Kultūros ministerijos valdininkijai tokie aukso grynuoliai vargu ar rūpi. Verslas, verslas ir dar kartą verslas. Ir – politinės batalijos, dėl apčiuopiamą naudą teikiančių kėdžių...

Kitos sąvokos kaip APMAUDU dėl abejingumo taikomo aprašytam atvejui, nesurandu.

Kai buvo sužinota, jog popiežius Jonas Paulius II (Karolis Voityla) aplankys Lietuvą, Romos nuncijus (reziduojantis mūsų šalyje) paprašė skulptoriaus J. Jakšto padirbti kryžių. Paminklas turėjo būti pastatytas nuncijato teritorijoje. Skulptorius ėmėsi darbo. Kryžius tokiai progai turėjo būti išimtiniu kūriniu. Jam buvo paaukota (meistro žodžiais tariant) devyni mėnesiai nuoseklaus darbo. Atvykęs Popiežius buvo nustebintas ir, palaiminęs išskirtinio grožio kryžių, asmeniškai padėkojo autoriui. Šis įvykis pagaliau privertė šalies vyriausybę prisiminti menininką ir jį apdovanoti Riterio kryžiumi. Betgi tai lyg ir atsitiktinis atvejis.

Kas aiškiau yra susipažinęs su Juozapo J. kūrinija ir į ją labiau įsijautęs, tas tikrai pritars, kad skulptorius seniai yra nusipelnęs Respublikinės premijos.

Mano protas ir širdis siūlo būti įžūlesniam. Vertinkime plačiau neįtikėtinai turtingą, dvasingumu spinduliuojančią J. Jakšto kūriniją, jos įvairovę ir ypač Jo skulptūrų paplitimą ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų. Kodėl, pavyzdžiui, nesusimąsčius apie Juozapo J. skulptūrų „gimdymo“ giliąsias prigimtines šaknis? Skulptoriaus darbai akivaizdžiai reprezentuoja būtent lietuvių tautos kultūros išskirtinį bruožą – medžio kūriniją. Manyčiau, kad nefantazuojant visai natūralu būtų pagalvoti ir apie skulptoriaus pristatymą Nobelio premijai... O kodėl gi ne? Visi žinome šio apdovanojimo skyrimo praktiką. Nereti atvejai, kai ji skiriama už viešumoje pasirodžiusią originaliu turiniu ir talentu išsiskiriantį literatūrinį kūrinį – romaną ar poezijos rinktinę. Žinoma, tokiais atvejais nepamirštama atkreipti dėmesį ir iki tol autoriaus paliktus pėdsakus.

Ačiū Dievui..., kad „Diemedžio“ leidykla, pasitelkusi talentingą autorių Valdą Striužą, dar 2006 metais išleido išmaniai, išradingai sudarytą monografiją-albumą „Ąžuolų kalbėjimas Lietuvai“ apie neeilinio talento meno kūrėją Juozapą Jakštą. Knyga publikuota tokiam žanrui gana įspūdingu tiražu – 3000 egz. Čia buvo surinkta jau tada po mūsų šalį (ir už jos ribų) daugybė išsibarsčiusių įspūdingų skulptoriaus kūrinių. Šis leidinys reikšmingas tuo, kad kaip ir visa J. Jakšto kūrinija būtent provokuoja platesnius ir gilesnius apmąstymus.

***

Apsidairykime po Lietuvos kaimynų: lenkų, baltarusių, rusų ir brolių latvių žemes. Tik retomis išimtimis pastebėsime medžio skulptūras. Ir tos pačios savimi byloja, kad ne viena iš jų skaptuota formaliai, pagal užsakymą. Na, o pats autorius, be išorinio pavidalo, gal nelabai turėjo ką ir pasakyti... Įspūdis toks, tarsi betonas ar metalas mūsų kaimynams būtų labiau prie širdies pažymint istorinį įvykį ar atskiros asmenybės atminimą. Tai suprantama. Amžiškumo siekis. Bet tai tokios materijoje įkūnytos tautinės savasties kaip medžio kūrinija, kuri gimsta kaip prigimtinės kultūros rezultatas, be lietuvių vargu ar daug kur plačiajame pasaulyje surastume.

Prakalbau apie žmogaus ranka medyje išreiškiamą tautos dvasią; apie pagautą jos savitumą. Vargu ar galime abejoti, kad ši išraiškos forma, kaip jau minėjome turi ypač gilias istorines šaknis. Jos eina toli gražu ne vien iš istorinių laikų, vadinamų pagonybe. Įvedus krikščionybę tos šaknys buvo pakirstos (bet vėliau, natūralu, davė atžalas). Šiandien mums, išsibarsčiusiems pašaliais, panašių šaknų ir jų atžalų ypač trūksta.

Nesunku įsivaizduoti mūsų protėvius, kurie matė, kaip grubia jėga buvo naikinama iki to egzistavusi, pilnakraujiškumu alsavusi kultūra. Tarsi velnio dalgiu buvo naikinamos, nušluojamos įvairių paskirčių (religinių ir pasaulietinių) skulptūros, stogastulpiai, koplytstulpiai (jie galėjo būti). Tikėtina, kad mūsų protėviai praktikavo ir kitokią, natūralia etnografine dvasia alsuojančią, mažąją architektūrą. Ji puošė sodybvietes (ypač tas, kurios priklausė iškiliajam luomui). Ji puošė, įvairino aplinkinį landšaftą, stiprino žmonių etninę savivoką.

Tikėtina, kad daugelyje iš tų mažosios skulptūros objektų buvo Gamtos stichijas vaizdavusios deivės ir dievaičiai, raganos ir raganiai. Pastarieji anais laikais liaudyje turėjo teigiamą įvaizdį. Galbūt būta ir abstraktesnio pobūdžio kūrinių.

Nėra tiksliai nustatyta, kada pasaulį išvydo Rūpintojėlio skulptūra. Kai kas tą įvykį datuoja XVII-XVIII amžiais. Manytina, kad jis užgimė kaip kenčiančios, skriaudžiamos liaudies (tautos) simbolis. Toji skulptūrėlė sunkiai, tarsi iš pogrindžio, veržėsi į dienos šviesą ir plito po visą Lietuvą. Dera pastebėti, kad Rūpintojėlio skulptūrėlė atliko lietuvių tautos vienijimo, dvasinio subūrimo vaidmenį. Ji guodė maigomą lietuvį laukininką, stiprino jo dvasią ir viltį išlikti...

Sustabdyti Rūpintojėlio populiarumą buvo nebeįmanoma. Gal įsikišus Lietuvoje įsikūrusiems jėzuitams (kurie stengėsi pagonybės formoms suteikti krikščioniškąjį rūbą) Rūpintojėlis pasipuošė erškėčių vainiku ir tapo polonizuotos katalikų bažnyčios pripažintu Kristaus įvaizdžiu. Įsižiūrėkime atidžiau: nedaug toje figūroje krikščioniškumo...

Galima daryti atsargią prielaidą, kad būtent Rūpintojėlis praplėtė (o gal ir atvėrė) kelią iš medžio skobtų įvairių šventųjų įvaizdžiams. Jie įsikūrė ne tik bažnyčiose ar vienuolynuose. Tarsi įveikus užtvanką, jie plito pakelėse, pamiškėse liaudies meistrų sumeistruotose koplytėlėse ir su išmone įvairiose vietose pastatytuose koplytstulpiuose. Paplito šventosios Agotos, Onos, Juozapotos; šventieji Juozapai, Izidoriai, Florijonai ir kt... Bet tik šventieji. Medžio skulptoriams draudžiama riba buvo gerai žinoma. Jos peržengti buvo nevalia. Bet ką mums byloja šventųjų skulptūros, ypač Rūpintojėlio?

Išgyventos kančios, individualios ar bendruomeniškos, negali dingti nepalikdamos pėdsako. Jos turi gimdyti (ir pagimdo) talentus ir dvasios turtus. Taip, mūsų Tėvynėje kančių, užsitęsusių sunkių kančių buvo per daug. Aukų dar daugiau. Tokią situaciją demonstruoja na, kad ir šimtai, ir tūkstančiai skobtų ir pastatytų kryžių... Tauta gyvena geografinėje zonoje, kuri panaši į tuos Žemės plutos sluoksnius, kurie laikas nuo laiko besitrindami sukelia žemės drebėjimus... Lietuvių išgyventos kančios pagimdė ne vieną pasaulinio masto ir originalumo meno kūrėją. Juos tarsi pačios sąlygos ar prigimtinis šauksmas apdovanojo gilesne pajauta, skaidresniu sielos spinduliavimu. Juos galima vadinti kenčiančios, o gal ir nunykimui pasmerktos tautos pasionarijais (gyvybingaisiais). Tai asmenybės, kurie iš prigimties, be oficialių pripažinimų siekė stiprinti savo genties, savo tautos dvasią; siekė palikti ženklus saviesiems ainiams. Ir pasauliui... Jų randasi ir šiandien.

***

Medžio skulptorių ir skulptūrų palyginus staigus paplitimas (žvelgiant istoriniais masteliais) rodo aiškų atavizmą. Kitais žodžiais tariant, tai reiškia jog lietuvių tautoje nuo seniausių laikų, lyg užspausta spora, laukianti palankaus laiko išreikšti gyvybę, glūdėjo išskirtinio pobūdžio kūrybinis potencialas. Esame užsiminę, kad piliakalniai (apeiginės paskirties), jų klestėjimo laikais, negalėjo būti nuogi. Ir piliakalniai, ir alkakalniai, kitos šventvietės, išskirtinių įvykių vietos galėjo būti papuoštos bei paženklintos mažąja architektūra. Būtent ją, kaip pagoniškąjį tautiškumą išreiškiančius reliktus buvo nesunku sunaikinti. Kas ir buvo, kaip žinome, padaryta Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos ir net jo pėdomis ėjusio Vytauto rankomis (pasitelkus lenkų karines pajėgas). Šia proga pastebėsiu, kad mūsų didysis kunigaikštis du kartus buvo krikštytas stačiatikiu ir du kartus - kataliku. Natūralu, kad bet kokie aiškesni vadinamosios pagonybės reliktai išreiškė ir skleidė, būtent besiformuojančios lietuvių tautos etnokultūrinę dvasią. Pilnai tikėtina, kad Vytauto Didžiojo, siekusio suartėjimo su krikščioniškąja Europa, tie reliktai negalėjo neerzinti.

O lietuvių tauta? Eiliniai artojėliai, vadinamieji laukininkai? Jie turėjo išgyventi nepalyginamai didelį sukrėtimą. Nes tai, kas buvo padaryta, be išlygų gali būti priskirta etnokultūriniam genocidui. Galima manyti, kad tuo sukrėtimu gyvenusi tauta, praėjus dviem-trims šimtmečiams, kaip jau anksčiau rašėme, pagimdė būtent Rūpintojėlio įvaizdį.

Mes neturime duomenų tvirtinti, kad trumpas tarpukario Lietuvos istorijos tarpsnis bylotų apie platesnį skulptūrų, išskyrus šventųjų, plitimą. Tai įvyko įsitvirtinus ateizmui. Turime atvirai pasakyti: bažnyčios ir apskritai kultūros diktatas, kad kitokių skulptūrų, išskyrus šventųjų, sklaidos negali būti, pasibaigė. Nedrąsiai bet po truputį ėmė atsirasti mitologiniams siužetams skirtos skulptūros, jų grupės, vis drąsiau plėtėsi jų paletė, liesdama jau atskirus istorinius įvykius ir įžymesnes asmenybes. Skulptūrų landšaftas plėtėsi aiškiai bylodamas apie tai, kad jas (jų kūrėjus) gimdė lietuvių tautos prigimtis, įgavusi laisvę plačiau išskleisti užspaustus savo sparnus.

Taigi turėtume pripažinti, kad sovietinis laikotarpis sustiprino susitelkimą peržengti sukrikščionintų skulptūrų diktatą. Skulptoriaus mintis ir ranka įgavo laisvę, kuri – pabrėžiu – ženkliai buvo nukreipta tautiniam atsparumui ir atgimimui. O nepriklausomybės atgavimas suteikė ypač plačias erdves. Anksčiau minėta atavizmo atmaina - medžio kūriniai (būdinga būtent lietuvių tautai) ėmė reikštis vis didesne jėga tiek skulptūrų forma, tiek ir ypač turinio įvairove.

Pasaulio politinis landšaftas byloja apie tai, kad didesne dalimi integralumą ir gyvybingumą rodo tos tautos, kurių socialinė organizacija šalia visuotinumo grindžiama dar ir aiškesne etnokultūrine dvasia, padedančia vienyti visuomenę, įvairioms jos struktūroms suteikti aiškesnį kryptingumą. Tik nepainiokime jos su nacionalizmu, tai ideologija kuri savo tautą iškelia virš kitų ir linkusi gyventi labiau atsiribodama nuo išorinio pasaulio.

Žmogus, sąmoningai susivokdamas ar ne, gyvena apgaubtas tautojauta, protėvių dvasia. Vienas apsuptas tuo jausmu gyvena nuo pat prigimties. Tas jausmas anksčiau ar vėliau atsišaukia ženkliais tą asmenį išreikštais darbais. Kitą tas jausmas nepastebimai, bet lydi tarsi nebylus šešėlis. Na, o trečiuoju atveju tautojauta ištirpsta pasaulio alase, nes to asmens gyvenimo prasmė, jo dvasia tiesiog pasimeta, nunyksta merkantilizme, nuogo pragmatizmo vandenyne. Žinoma, neatmeskime ir tų atvejų, kai pati žmogaus prigimtis nesuteikė galimybės suvokti, kas tai per reiškinys toji tautojauta ar tautokūra.

***

Bet dar kartą grįžkime prie skulptoriaus Juozapo Jakšto. Regis, prigimtis tarsi savaime verčia menininką kiekvieną dieną, net kiekvieną valandą darbuotis nesiblaškant, nuosekliai viena, būtent, tautokūros kryptimi... Tai, ką jis yra nuveikęs, kokia gausybė kūrinių išvydo pasaulį ir po jį pasklido, sunku įsivaizduoti, kad tai padaryta vieno žmogaus. Pasikartodamas sakau: kiekvienas jo kūrinys turi savitumu pasižyminčią ir spinduliuojančią dvasią. Visa tai dvelkia neabejotinu genialumo pradu...

Esama pagrindo teigti, kad skulptorius Juozapas Jakštas savo kūriniais yra pasiekęs medžio skulptūrų meistrystės viršūnę. Ją įveikti ir pasikelti aukščiau vargu ar atsiras koks kitas panašiu talentu apdovanotas kūrėjas. Juolab, kad virš mūsų tautos kaupiasi juodi debesys, labiau nei ankstesniais laikais, skatinantys tautos etnokūrybinį išsivaikščiojimą, tautos savitumo nunykimą. Deja, šis procesas valdžios ir kitų dominuojančių politinių jėgų nėra deramai suvokiamas, todėl ir nestabdomas. Liberalizmas tapo naująja religija, kuri tyliai ir taikiai keičia ne tik krikščionybę, bet ir tautiškumą... Šiai ideologijai ypač sekasi Lietuvoje – šalyje su istorijos suluošintu stuburu. Čia minėtai ideologijai vartai pradaryti plačiausiai.

Savaime susimąstau ir apie kitas mūsų kontinento šalis. Tarkim, Norvegija. Nuvykę į šią šalį jūs nesunkiai įsitikinsite, kaip jos piliečiai didžiuojasi ir saugo savo tapatybę. Šis kraštas pasauliui rodo sektiną socialinį bei politinį sąmoningumą ir gyvybingumą. Pavyzdžiui, jos gyventojų emigracijos nėra, o ir imigrantai taip savaime tampa „nepageidaujami“. Beje, Norvegija nepriklauso Europos Sąjungai ir visai sėkmingai išsiverčia savo jėgomis. Norvegas sveikomis ir giliomis šaknimis suaugęs su savo Tėvyne, ir tas suaugimas padeda apsaugoti šalį nuo kitataučių antplūdžio.

Šis intarpas išsprūdo susimąstant apie mūsų, lietuvių, savąsias šaknis. Žinome, kad jos apniktos ėduonimi ir kad nuo jų priklauso politinis-valstybinis susitelkimas.

Tas šaknis reikia gausiai ir nuosekliai laistyti gyvybingumą stiprinančiu eliksyru, pavyzdžiui tokiu, kokį mums demonstruoja visa Juozapo Jakšto kūrinija.

Na, o apibendrindamas ką parašiau, noriu atskirai pastebėti, kad mūsų šalyje, deja, susiklosčiusi praktika nepastebėti liaudies talentų ir jų kūrinijos. Šį priekaištą adresuoju ne vien valdžią turintiems, o iš dalies ir oficialiai žiniasklaidai. Beje, abejingumas talentams būdingas ir daugeliui eilinių piliečių. Atvirai ir pasikartodamas sakau: visa tai rodo nykstančios tautos požymius...

Akademikas Romualdas GRIGAS

Tautotyrininkas, Lietuvos Mokslo premijos laureatas