Visada gera turėti ką nors savo: namus, šeimą, sodą, šuniuką, gražų medį... Tačiau džiaugsmą gali teikti ir kur kas mažesni dalykai, sakykim – nieko nekainuojantys ir nepaimami į ranką. Toks buvo mūsų kiemo varnėnas.

Jis buvo tikrai ne vienas – prie visų inkilų kas pavasarį švilpaudavo varnėnai, po to darniai rūpindavosi visada alkanais savo vaikais ir gegužės gale visi palikdavo savo namelius. Tačiau špokas Jonas, kaip jį praminėme, buvo kitoks.

Visų pirma, penketą metų kleve po mūsų langais jis užimdavo inkilą, gindavo jį, bet taip ir likdavo vienas, be poros. Ar tai buvo jis, tas pats paukštis? Žinoma, nes jo giesmė buvo ypatinga, prikaišiota ir padailinta visokių svetimų garsų ir balsų.

Taigi špokas Jonas čiulbėdavo, perspėdamas visus, kad šis inkilas yra jo, kad čia jis gyvena. Greta čirkšdavo svetimi vaikai, po to palikdavo inkilus, o jis vis giedodavo, plakdamas sparneliais... Kartais – iki pat Joninių. O kitą pavasarį sugrįždavo ir mums vėl pranešdavo: žiūrėkite, klausykitės, tai aš, jūsų Jonas, parskridau...

Varnėnai negyvena taip ilgai, kaip norėtume. Ir mūsų špoko Jono nebėra... Neatskrenda pašvilpauti nepakartojamos savo giesmės. Tačiau jis mums išliko atmintyje. Užminęs daug mįslių apie save, tačiau nė į vieną jų taip ir neatsakęs...

Selemonas PALTANAVIČIUS