Mes turime 407 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3625
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19826
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95856
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Arnoldui Kairiui kūryba – tai meditacija

2021 m. kovo 27 d.

Į socialinius tinklus galima žiūrėti diametraliai. Vieniems tai puiki galimybė susipažinti, kitiems – tai informacijos šaltinis, tretiems – tai vos ne Sodoma ir Gomora. Trumpiau tariant, kas ko ieško, tas tą ir randa. Per „Facebook‘ą“ ir aš susipažinau su Arnoldu Kairiu, mūsų skaitytojams geriau pažįstamu kaip Samogitas, nes skyrelyje „Samogito dirbtuvėlės“ Arnoldas mielai dalinasi savo idėjomis, sukurtais darbais. Galima pasidžiaugti ir tuo, kad ir pasekėjų jau Arnoldas turi. Per tuos bendravimo metus pamačiau, kad Arnoldas Kairys ne tik menininko sielą turi, bet yra ir puikus organizatorius, jo sukurtas „Robotuko klubas“ – puikus pavyzdys, kaip net ir virtualioje erdvėje galima suburti bendraminčius.

Žinoma, jei ne karantinas, tas bendravimas vyktų ne tik virtualioje erdvėje. Praeitais metais „Robotukų sąskrydis“, vykęs prie Žeimenio ežero, buvo gerai organizuotas, o žmonės, suvažiavę į sąskrydį iš įvairių Lietuvos vietų, turėjo puikią progą susipažinti su Švenčionių rajonu. Praėję 2020-ieji Arnoldui Kairiui buvo iš tiesų „derlingi“, nes buvo ne tik naujų darbų sukurta, bet ir paroda su Gintaru Gesevičium Nalšios muziejuje surengta. Žinoma, karantinas sustabdė, tikiuosi, laikinai, parodos keliavimą po Lietuvą, bet kaip ir kiekvienam kūrėjui, taip ir Arnoldui, paroda buvo puikus akstinas tobulėti, tai atsispindėjo naujuose darbuose, iš kurių bene ryškiausias Munko „Šauksmo“ remiksas. Smagu, kad šis darbas jau ir naujus šeimininkus susirado. Arnoldo sukurta senovinio dviračio skulptūra iš metalo „važiuoja“ Vilnelės upe Vilniuje, o dar vienas originalus darbas – šv. Jurgio skulptūra – „išjojo“ pas kunigą Jurgį Kazlauską ir papildė jo šv. Jurgių kolekciją. Kartais tiesiog stebiuosi, kaip iš senų gelžgalių galima sukurti originalų, prasmingą darbą, ir kas svarbiausia, visada yra mintis, ne šiaip sau sulipdžiau ką nors ir galiu girtis, o Arnoldo Kairio sukurti darbai, nepriklausomai nuo jų dydžio, turi mintį, o štai ką apie kūrybą, idėjas mūsų pokalbio metu papasakojo Arnoldas Kairys (Samogitas). Beje, ką reiškia žodis „samogitas“. Samogitija anksčiau buvo vadinama Žemaitija, o Arnoldo šaknys kaip tik ten.

- Arnoldai, nuo pirmo mūsų interviu praėjo maždaug metai. Kokie tau buvo praėję metai?

- Man net sunku pasakyti, kuo jie išsiskyrė iš paskutinio mano gyvenimo laikotarpio. Psichologiškai stengiuosi sudėlioti viską taip, kad kiekvieni metai būtų prasmingi, verstų tobulėti. Aš nelinkęs į depresines būsenas, kaip ir aikčiojimus po vieno ar kito sėkmingo darbo. Kūryboje praėję metai iš tiesų buvo geri, nes buvo įdomesnių renginių, įdomesnių užsakymų. Čia galima prisiminti ir Vilniaus Užupio Respubliką, kur tiesiog padariau gerą darbą ir tiek, bet man visi darbai taip pat mieli, nes mane žavi pats kūrybos procesas, ieškojimai, kaip išspręsti vieną ar kitą rebusą, iš kur paimti, kad ir elementariausią didelį šratą. Žinokit, tai gana keblus dalykas, nes kuo toliau, tuo sunkiau surasti elementariausią tinkamą gelžgalį. Kas buvo anksčiau pas žmones, iškeliavo į metalo laužą, o dabar net ir metalo laužo supirktuvėj pas bičiulį jau pasirinkimo nedaug. Didelę skulptūrą, beje, padaryti lengviau, nes mažiau elementų, nėra smulkių, išskirtinių detalių, taip buvo ir su dviračio skulptūra. Žinoma, bene didžiausią dalį laiko atima paruošiamieji darbai, bet, žinot, tai įdomu, kai nuvalęs pamatai tikrą seno metalo grožį... Žinoma, ne viską darau iš senų metalo detalių, tenka ir naują metalą panaudoti, - sako mano pašnekovas Arnoldas Kairys, o kai jo paklausiau apie parodą Nalšios muziejuje, išgirdau atsakymą: - Tai ne pirma paroda, kurioje buvo eksponuojami mano darbai, bet ten po vieną kitą darbą būdavo, o Nalšios muziejuje buvo jau mano ir Gintaro Gesevičiaus paroda. Mano metalinės skulptūros, o Gintaro – paveikslai. Mus su Gintaru daug kas jungia, ne tik kūryba, bet ir gyvenimiška patirtis.

- Arnoldai, norėčiau pasidomėti apie Munko „Šauksmo“ remiksą.

- Šis paveikslas, kaip dabar madinga sakyti, gimė „iš lempos“. Net nebuvau matęs paveikslų iš metalo. Pamatęs Munko „Šauksmą“ pagalvojau, kad visai nesunkiai būtų galima padaryti. Piešti aš nemoku, tad paprašiau draugės Nerijos, kad ji nupieštų, o po to – techninis darbas, kurį padariau. Tik vėliau sužinojau, kad yra tokia kūrybos sritis, kaip metalo plastika...

- O kaip švento Jurgio skulptūra? Tu pats prisilaikai pagoniškų tradicijų...

- Kiekvienas žmogus turi savo tikėjimą. Net krikščioniškų pakraipų yra ne viena, o man asmeniškai artimos mūsų protėvių tradicijos, kultūra. Darydamas šią skulptūrą turėjau mintyse pasakojimą apie žemaičių kunigaikštį, kuris nudobė Čingischano palikuonį Mamajų, - šyptelėjęs sako Arnoldas Kairys.

- Arnoldai, ir pabaigoje dar vienas klausimėlis – kaip ir kiekvienam kuriančiam žmogui, taip ir tau svarbu darbą ne tik padaryti, bet bent kartais reikia ir parduoti...

- Su komercija aš prastai draugauju. Neturiu aš vadybininko gyslelės. Visada stebiuosi, kaip kai kurie žmonės sugeba net ir supuvusią bulvę parduoti. Man taip neišeina, bet vieni per kitus sužino ir nuperka. Savęs reklamuoti nemoku, man geriau darbą padaryti, nei parduoti, bet žinai, matyt, posakyje, kad kiekvienas daiktas sulaukia savo pirkėjo, yra tiesos...

- Ir dar klausimėlis – kaip tavo kūryba susijusi su stimpankine gyvenimo filosofija?

- Sąlyčio taškų yra daug. Jei ne pats darbas, tai bent detalė stimpankinio stiliaus visada yra. Man artimas retro stilius, kai interpretuojamas senų laikų stilius. Ir tai gražu... – baigdamas mūsų pokalbį sako bičiulis Arnoldas Kairys (Samogitas), kuriam kūryba – savotiška meditacija, o pats procesas turi teigiamą aurą.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis