Mes turime 134 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:769
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12011
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:46538

Ačiū mano draugui

2021 m. balandžio 3 d.

Tai buvo pati paprasčiausia šios žiemos diena: šerkšnota, su blyškia saule virš berželių ir žėrinčiu sniegeliu, suklotu ant paupio kupstų. Tačiau ji turėjo ir kažką nuostabaus, būdingo kasmet pasikartojančiam laikui - žiemai. Dar ir dar kartą tebus palaimintas atsinaujinimo jausmas, nes tik jam tenka dėkoti, kad mes kasmet galime atrasti naujus stebuklus. Štai žiūrim į žalią girią ir sakom, kokia ji šiemet graži, nors tokia pati ji buvo ir prieš metus, prieš dvejus. Jam ačiū, kad ši žiema puiki.

Einam per mišką, kuriame žiema sukūrė pasakų karalystę, ir aikčiojam - pirmąkart tai matom! Tikrai tikrai! Tu žiūrėk, čia eglutės, tokios mažos, sniege paskendusios lyg našlaitės iš senos pasakos. Liūdnos eglutės - našlaitės...

Prie upės šerkšnu apžvarbęs nendrynas. Sakytum, laumės negali tinklų pro ledą sumerkti, tai padžiovė juos ant kranto, ir blanki saulelė žiba ledokšniuose, likusiuose ant jų siūlų...

Gražu.... Kaip gražu! Netikėjau...

Visą pusdienį šliuožiame per girią. Ausys priprato prie sniego spiegesio po klevinėm slidėmis, akys nesimerkia nuo balto sniego švytėjimo. Man ši diena - kaip visos kitos: einu ir einu per apsnigtą kraštą, ir apie žiemą niekada negalvoju, kaip apie pernykštį nuotykį. O mano draugui viskas nuostabu. Keletą metų jis vis rašė laiškus ir teiravosi: kas ten pas jus - girioje - naujo?.. Pavydžiu jums, jei galėčiau ir aš atvažiuočiau. Dieną kitą vien su medžiais, ramybėj, plaučius pravėdinčiau, galva pailsėtų.

Jis pažadėdavo atvažiuoti - būtinai būtinai. O šiemet atvažiavo: su šiltais kailiniais, veltiniais.

- Stebuklas... - aikčioja jis, žvilgsnį ganydamas paupiais. Žila aplinkui, krantai pilni šešėlių ir paslapties. Stebuklų nebūna, mielas bičiuli... tu gal jų kitur ieškojai...

Kunkuliuoja, muša srovėmis iš dugno upė. Tokia ten upė, susirauktų daugiau regėję, o man ji mielesnė už viso pasaulio upes. Ir vardas jos mielas, nes tai - mano gimtinės upė. Nekelk rankų prie širdies, drauge. Tai vėl ne stebuklas - tai upė garuoja ir vandeniu dvelkia žiemos oras.

Už posūkio upelė prasiveržia pro ledus ir vilnija tolyn. Čia ir paukščiai žiemoja...

- Žiūrėk, - draugas pajudina mano rankovę.

Šimtas žingsnių drėgnu ledu į priekį, ant paties jo kraštelio. Tai turėtų būti... O čia dar žiūronai sniegu užberti. Pala pala.... - žiūriu ir lenkiuosi lenkiuosi, kol susmunku pusnyje. Atsigręžiu - pro sniegą žiba draugo akys.

- Ūdra, - šnabždu jam, jis mato ir linksi galva: pabandykim prieiti arčiau.

Stumiamės per sniegą, šliaužiam. Pakeliam galvas - ūdra tupi ant ledo kitapus srovės ir šiek tiek priekyje. Užverčia galvą ir dantimis tankiai mala ešerio kaulus.

Šliaužiame dar. Dabar ji visai čia pat, net žiūronas nereikalingas.

Trumpom kojom nučiaužęs nuo ledo, žvėriukas paniro, jam iš paskos nusekė burbuliukų virtinė. Štai iškilo tolėliau, kažką perkando ir vėl nėrė taip, kad iš vandens liko kyšoti tik į visas puses judantis uodegos galiukas. Neskaičiavom, kiek laiko šliaužėm paupiais. Kai atsistojom, ūdra buvo dingusi už gretimo posūkio.

- Aš...- teištarė bičiulis. - Būtų kas nors sakęs, netikėčiau. Bet čia.... Aš ją beveik ranka paliesti galėjau!

Merkiasi nuostabiausia šių metų diena. O gal ji tokia pati, kaip visos, tik mes jų nepastebim, nes vis lekiam, skubam, kaip mano draugas iš miesto.

Pilkam vakare sėdim prie stalo ir tylim. Daug kalba tie, kas neturi ką pasakyti. Pamačius stebuklą, jį galima prarasti ištarus vieną vienintelį žodį.

O aš noriu pasakyti, bet nesakau nieko. Norėčiau tarti ačiū mano bičiuliui. Už tai, kad nepasakė - koks gražus kailis! O galėjo...

Selemonas PALTANAVIČIUS