Mes turime 167 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1027
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12269
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:46796

Gera širdis nežino puikybės

2021 m. balandžio 3 d.

Lietuvą šiemet buvo aplankiusi geroji sniego karalienė. Ji nepatingėjo: laukus, aikštes, stogus, medžius apdengė storu, baltu, puriu sniegu. Visi pabiro į lauką: vaikai pasivažinėti rogutėmis, pasimėtyti sniego gniūžtėmis. Tik reikia būti budriems, nepadaryti tokios klaidos, kaip pasakos „Sniego karalienė“ herojus Kajus. Reikia neskriausti draugų, savo tėvelių, nerišti savo rogių prie nepažįstamos moters baltų rogių.

 

Į pasaulį – geromis akimis

Apie nuotykį, kuris atsitiko labai seniai, danų garsus rašytojas Hansas Kristijanas Andersenas pasakoja „Sniego karalienėje“.

Rašytojas gimė 1805 metų balandžio 5 dieną Danijoje, Odensės mieste, neturtingoje šeimoje. Galėjo mokytis tik labdaros mokykloje. Čia išmoko skaitymo ir rašymo. Būdamas 14 metų, išvyko į Kopenhagą. Čia baigė universitetą, čia praleido visą gyvenimą. 1875 metų rugpjūčio 4 d. mirė.

Tai buvo žmogus, kuris į pasaulį žiūrėjo gerom, plačiai atvertom akim. Gyvenimas jam buvo graži pasaka, kuri baigdavosi gėrio pergale prieš galingąjį blogį. Jo pasakos nuspalvintos išmintim, gerumu, romantizmu, ramuma. Tai buvo jautrios sielos, taurios širdies žmogus. Aplink skleidė švelnų atlaidumą, jautrią ironiją. Jo pasakos – tai gėrio ir blogio kova, todėl jos labai svarbios ir reikšmingos. Per gyvenimą H.K.Andersenas sukūrė apie 150 pasakų.

 

Veidrodžio šukės ir dabar daro įtaką

Pasakoje „Sniego karalienė“ pasakoja, kaip piktas žynys – velnias – sukuria veidrodį, kuris rodo tik bjaurius dalykus, nes gražūs reginiai, atsimušę tame veidrodyje, virsta šlykščiais. Veidrodis viską iškraipo, nepalieka tikro vaizdo. Žynys sugalvoja nulėkti į dangų ir pasijuokti iš Dievo ir angelų, bet veidrodis išslysta žyniui iš rankų, krenta žemėn, suskyla į milijonus šukių, kurios išsisklaido po visą pasaulį, patenka žmonėms į akis. Jie tampa tulžingi, kerštingi. Jei šukė patenka į širdį, šioji virsta ledo gabalu. Toks žmogus tampa piktas, nesukalbamas, žiaurus, pavydus. Taigi žyniui nuvykti į dangų nepavyksta, o pasaulis tampa pilnas piktų žmonių, norinčių karais, ligomis, nelaimėmis sunaikinti, subjauroti žmones, paversti vargetomis. Žyniui nepavyksta, kaip visiems tiems, kurie žudė tautas, vaikus, senelius. Taip daro begėdžiai, įžūlūs, šiurkštūs cinikai, nes jų dvasioje pasidarė netvarka. Matyt, ne be veidrodžio pagalbos pyktis, blogis, savanaudiškumas, gobšumas, žiaurumas užvaldė žmonių širdis ir protą. Į šiukšlynas numestas orumas, sąžiningumas, garbė.

Žyniui nepavyksta sunaikinti dangaus. Suskamba nuostabi, kilminga muzika, kuri garsiai teigia: „Jėzus gimė iš Marijos/ Žydi rožės ir lelijos.“

 

Ledinė širdis

Veidrodžio šukė pateko į pasakos veikėjo Kajaus širdį. Ji virto ledu. Kajaus draugė, geroji Gerda, mato, koks piktas, atšiaurus tapo Kajus. Mergaitė bando jį guosti, tačiau išgirsta piktus žodžius. Kajus sudrasko rožes. Jis kimba prie kiekvieno senelės žodžio, meluoja, šaiposi, užgaulioja kaimynus. Jis elgiasi taip, kaip tie, kurių širdys surūdijo, o siela užmigo, nes nemoka mylėti.

Galiausiai Kajus, pasigriebęs rogutes, išlekia į miesto aikštę pasivažinėti. Aikštėje tuo metu pasirodo didelės baltos rogės. Kajus prikabina savo rogutes prie baltų rogių ir išlekia iš aikštės. Jis nemąsto, ką daro, jis klysta. Tokią klaidą padaro ne vienas, nes negalvoja. Jaunas, lengvabūdis žmogus be atsakomybės bėga iš namų, susideda su blogais draugais, konfliktuoja mokykloje, gatvėje. Pykčio, tulžingumo apimti palieka nežinioje tėvus, papuola į bėdą, į blogą įtaką. Kai suvokia savo tragediją, grįžta į tėvų namus, kaip sūnus palaidūnas. Tokie paklydėliai nebesugeba susitarti su savo sąžine, atgailauti. Tokiu atveju tik mylintys tėvai gali padėti, nes supranta, kad sielos ramybę, jos laisvę gali atnešti tik atgaila.

Pasakos herojus Kajus numoja į namus, į draugę Gerdą, pasiduoda savo norui, malonumui. Jis Sniego Karalienės valdžioje. Jis tikras cinikas, įžūlus, akiplėša, šiurkštus.

 

Cinizmo ištakos

Kinikai (graikų kalbos žodis) buvo 4 a. pr. Kr. įkurtos Antisfeno mokyklos pasekėjai. Mokyklos pavadinimas kilo nuo vietovės vardo. Kinikai nepripažino tam tikrų visuomenės normų, jie iškilo po Peloponeso karų, kai visuomenę ištiko dvasios krizė. Rusų humanistas, rašytojas Turgenevas romane „Tėvai ir vaikai“ sukuria veikėjo Bazarovo paveikslą. Tai tikras cinikas, niekadėjas. Kaip netinkamą visuomenei, autorius veikėją Bazarovą numarina, užkrėsdamas jį šiltine, o ant jo kapo išaugina varnalėšą.

 

Anderseno pranašystė

H.K.Andersenas, kaip 19 amžiaus pranašas, išpranašavo, kad 21 amžiuje pasaulis paskęs blogyje, o šis sukurs gerą dirvą cinizmui. Šalia abejingumo, godumo, neapykantos, žiaurumo ir kitų septynių nuodėmių iškils aštuntoji – cinizmas. Daugumos sielos numirs, žmonės praras doros idealus, norės turėti vien materialinius malonumus. Tai zero karta. Jie šaiposi iš įsipareigojimų, jiems nerūpi pasaulio problemos, ekologija, jie menkina silpnesnius, vyresniuosius, siekia didelių teisių, išskirtinumo, vertina tik prabangą, vakarėlius, klubus. Kaip bebūtų keista, gal prieštarauju: cinikų daugiau yra tarp vyrų. Nesigėdija afišuotis, kad gyvena su aštunta žmona, o kiek jo vaikų – nė nežino.

Moterys, kaip aiškina psichologai, cinikėmis tampa po didelių dvasios kančių, kovodamos su depresija, liūdesiu, vidiniu skausmu. Vyrų cinizmas žūsta, kai tikrai pamilsta, bet tai reta.

Šių dienų pasaulyje daug cinizmo. Tai lyg gripas, kuris tapo epidemija, kasdien reikalauja naujų aukų. Kai kas nebeskiria tikro, tauraus dvasios polėkio – meilės, nuo instinkto – sekso.

Erotikos menas, skaičiuojantis tūkstančius metų, virto masine kultūra. Pornografija tapo iškreiptus pasaulio paveikslu, nes tai nei erotika, nei seksas, nei menas. Daug kas nebesuvokia, nebesupranta tikrojo meno, o masine kultūra ima žavėtis, naudoti. Juk ne viskas, kas gera, yra didinga! Yra pasakų, kur princas neužmauna auksinio batuko. Yra pasakų, kur nėra slibino, kurį reikėtų užmušti.

 

Pasakose – dorovės vertybės

Pasakos geroji Gerda išvyksta ieškoti dingusio Kajaus. Ji tiki, kad Kajus gyvas. Tikėjimas padeda pakelti visus sunkius išbandymus: šaltį, alkį, baimę. Tikėjimas padeda surasti Kajų, sušildyti jo širdį. Mylimas, ištikimas draugas padeda įveikti sunkumus. Pasakos autorius teigia, jog toli aidi giesmė:

„Jėzų atrasime mes ten! Vaikelį!/ Žydi lelijos ir rožės daržely.“

Pasakose, legendose, padavimuose sukaupta tautų, tūkstančių metų patirtis, dorovės vertybės, jose moko mylėti, vengti blogio, didžiųjų nuodėmių. Pasakų pasaulyje vyrauja sąžinė, užuojauta, tiesa, draugystė. Didžiausia palaima tame pasaulyje yra meilė – tyra, skaisti dvasios vertybė.

 

Šviesa visada laimi

Neseniai žmonės šlovino Kalėdų švenčių metu gimusį Jėzų. Kiti džiaugėsi saulės sugrįžimu, šviesos pergale prieš tamsą, vakarienės per Kūčias metu aukojo grūdus, riešutus, medų dvylikai ateinančių mėnesių, kad išaugtų gera, soti duonelė, nekankintų ligos, bėdos, nelaimės. Laimėjo šviesa!

O štai ant slenksčio – Velykos! Kristaus prisikėlimo šventė. Kitiems – pavasarinis visa ko atgimimas. Tad dar kartą drąsiai galiu patvirtinti: ir vėl laimėjo šviesa!

Angelė TELYČĖNIENĖ