Mes turime 167 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:987
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12229
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:46756

Kas pavasarį nemiega?

2021 m. balandžio 3 d.

Ar kada esate vaikščioję dideliame miške naktimis? Ne, ne pasiklydus, ne per draugų išvyką su palapine, o vieni, norėdami pajusti naktinio miško jausmą ir nuotaiką? Gal ir buvote, bet slinkote sukaustyti baimės, jog iš tamsos iššoks vilkas ar beformis baisūnas? Ir iš viso: kam to reikia?! Tada geriau miegoti šiltoje lovoje...

Pavasaris įsibėgėja. Pirmieji jo pranašai ne vieversiai, o zylutės ir pelėdos. Bet jas išgirsime tik naktį miškuose. Juose gyvena ypatingai miškinė pelėda lututė. Be miško ji net gyventi negali. Paklausyti jų balsų verta – patirtume dar nežinomų įspūdžių.

Nusileidus saulei, prasideda naktinis (atvirkštinis dienai) girios gyvenimas. Prieblandoje ima kurkti, žvygčioti, pliaukšėti sparnais dieną nematomi ir negirdimi lėliai. Tai artimi pelėdų giminaičiai. Per naktį kukuoja gegutės, miškų šlapynėse švilpčioja balų vištelės švygždos, ežeruose neįtikėtinais balsais būbsi didieji baubliai, kažkur pamiškėje girdėti dainingas naminės pelėdos ūbavimas.

Bet štai mėnesienos užlietoje girioje iš eglynų-pušynų atplaukia švelnių melodingų lututės balsų trelės. Tai patinėlis kviečia kitą lututę sau į porą. Kai kurie jų be poilsio dūduoja ištisomis naktimis. Būna, kad nežinome, kas tokius garsus leidžia. Jei tai paukštis, nežinome, kaip jis atrodo. Vis tiek minkštų garsų serijos priverčia sustoti ir užhipnotizuotai klausytis, netekus laiko nuovokos. Paėję tolyn, išgirstame kitą lututę, o dar toliau – trečią...

Mažutės, apvalia lyg rutulys galva lututės yra vieni iš simpatiškiausių mūsų paukščių. Dėl plunksnų suderinto margumo norvegai jas vadina brilijantinėmis pelėdomis. Praeityje lututės Lietuvoje buvo nežinomos. Net prof. T. Ivanauskas, „iščiupinėjęs“ visus paukščius, lututes matė trejetą kartų, užtat jas pavadindamas užrašė būtent šiuo vardu. Minčios girioje gyvenę žmonės, dažnai girdėdavę lutučių dūdavimą, sakydavo: „tai žydų gegutės“. Keista, kad pasitikslinti niekam nerūpėjo. Bet užteko išeiti į girias gamtos tyrinėtojui, kuris ir atskleidė vieną didžiausių mūsų gamtos kuriozų: nežinoma pelėda, pasirodo, buvo/yra dažniausias mūsų girių pelėdinis paukštis! Lutučių tyrinėjimo pradžia prasidėjo nuo jų atradimo Ažvinčių ir Minčios giriose 1980 m. ir tuoj pat persikėlė į Labanoro girią: lututės buvo atrastos visur. Tyrinėtojui jos yra labai įdomūs laukinės gamtos sutvėrimai, gyvenantys itin paslaptingą, žmonėms nematomą gyvenimą.

Lututės negyvena jaunuose ar kirtimais nuskurdintuose miškuose. Joms reikia sengirių, taigos tipo spygliuočių ar mišrių miškų, kuriuose puikiai jaučiasi ir uoksus bei dreves išskobia stambieji geniai – juodosios meletos. Su jomis lututės sudaro pastoviai tvirtą sąjungą. Lututės geniams dėkingos – paliktuose uoksuose jos išaugina pelėdžiukus. Lututės dažniausiai medžioja peles, pelėnus. O lututes dažniausiai medžioja plėšrūnės kiaunės. Lututės mėgsta perėti inkiluose, bet jie tampa tikrais spąstais: kiaunės visada landžioja į inkilus, suryja pelėdų ir kiaušinius, ir pelėdžiukus. Geriausią gyvenamąją aplinką lututės randa Švedijos, Suomijos, Karelijos, šiaurinės Rusijos spygliuočių miškuose, kuriuose dar gausu storų senųjų pušų, o kiaunės neišplitusios taip gausiai, kaip Lietuvoje. Lietuvių patarlė sako: „Tuščias miškas be gegutės“, o aš supratau, kad tuščias miškas be lututės. Dabar pats metas išeiti ir paklausyti.

Bronius ŠABLEVIČIUS

Biomedicinos mokslų daktaras