Mes turime 125 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:718
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11960
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:46487

Jėzus – Žmogus, Dievas, kenčiantis su mumis

2021 m. balandžio 3 d.

Artėjant Velykų šventėms, prisimename apie margučius, verbas, vaišes, svečius (per atstumą!). Tačiau Velykos pirmiausiai – gyvenimo šventimas. Nes čia švenčiame ir kančią, ir mirtį, ir prisikėlimą. Jos kelia mums gyvenimo, kančios, mirties ir viso to prasmės klausimus.

Prisikėlimo patirtis per kančią mus veda ir mirtį.

Labiausiai tai matome Didįjį Penktadienį, kai esame pastatomi į kančios ir mirties akivaizdą. Žiūrėdami į kryžių, ant jo matome žiauriai kenčiantį, sumuštą, žaizdotą, nuogą Žmogų. Žmogų, kuris buvo išduotas iš pavydo, nes kalbėjo ir darė tai, kas to meto valdžiai nepatiko. Žmogų, kuris buvo išduotas tų, kuriuos laikė savo draugais ir artimiausiais bičiuliais. Žmogus, kuris gyveno ir mirė dėl kitų, jų pačių buvo atstumtas ir niekintas. Žmogų, kuris save laikė Dievo Sūnumi, kalbėjo, mokė ir liudijo Dievo meilę, visiems rodė Dievo gailestingumą ir visiems buvo atviras, o dabar tų visų buvo išjuoktas. Žmogų, prieš kurį nebuvo rasta jokios kaltės, nubaudė griežčiausia bausme.

Šitie vaizdai ano meto valdžios buvo gerai apgalvoti. Jėzus nukryžiuojamas už miesto, tarp nusikaltėlių, brutaliai. Visa tai tam, kad ir Jį visi žmonės laikytų nusikaltėliu. Juk doras žmogus taip nemiršta. Doram žmogui, kuris buvo laikomas Dievo akivaizdoje teisiu, mirtis yra garbinga ir lyg šventa. O šiuo atveju viskas priešingai. Tokia mirtimi siekta ne tik sunaikinti Žmogų, bet ir atgrasyti kitus, kurie norėtų juo sekti. Norima parodyti, kad Žmogaus gyvenimas neturėjo jokios prasmės. Jis buvo bevertis.

Matome Motiną, kuri nieko negali padaryti ir padėti savo Sūnui, tik stovėti šalia Jo kryžiaus ir klausyti užgauliojančių žodžių. Juk jei toks blogas Sūnus, tai negeresnė ir Motina. Ji taip jį išauklėjo. Ji taip kenčia ne tik kaip Motina, kurios Sūnus miršta baisiose kančiose, bet ir kaip tikinčioji. Juk jai Dievas pažadėjo, kad iš jos gims Mesijas, kuris bus karalius ir valdys tautas. Tačiau dabar atrodo, kad Dievas sumelavo, nes miršta tai, ką Dievas pažadėjo. Tarsi neišsipildė Jo pažadai. Bet Marija, stovėdama po Sūnaus kryžiumi, nekeikia Dievo ar gyvenimo. Ji tik tyli ir kenčia. Ir tai svarbus atsakymas, kaip tikinčiosios.Ji pasitiki Dievu iki galo. Tai reiškia, kad nežiūrint to, kad atrodo viskas prarasta, viskas baigiasi, ji nesuteikia paskutinio žodžio savo emocijoms, savo lūkesčiams, bet Dievui. Dievas yra tas, kuris taria paskutinį žodį. Ne jos planai yra svarbūs, bet Dievo užmojis, kokiu būdu Jis įvykdys savo pažadą. Todėl Marija vadovaujasi tikėjimu ir Dievo duotu pažadu.

Labai svarbu, kad mes šiandien, žiūrėdami į dažnai nudailintą kryžių, pamatytumėme tą skausmą, beviltiškumą, agoniją, patyčias, nužmogėjimą, išdavystę, vienatvę, nesupratimą, melą, norą sunaikinti, pavydą. Ir visa tai gimsta iš vienos ir tos pačios pamotės. Pamotės, kurią vadiname nuodėme.

Žiūrėdamas į kryžių esu raginamas matyti savo nuodėmes. Nuodėmes, kurios yra prikaltos, jei jos atiduotos nukryžiuotam Žmogui, neturi jokios galios. Tačiau kol nuodėmė neatiduota, ji ir toliau turi galią naikinti ir žudyti, sėti baimę ir nepasitikėjimą. Kad ir kokia ji bebūtų, ji niekada nebus gėrio, tiesos, grožio, gyvybės pusėj. Ji visada renkasi tūnoti šešėlyje, baimėje, mirtyje, pyktyje, bjaurastyje. Mes galime sugalvoti daug vardų ir priežasčių ją pridengti, ją ignoruoti, atmesti, bet ji vis tiek išliks ir veiks.

Nuodėmės neįmanoma sunaikinti ją ignoruojant ar sukuriant įstatymus, kurie ją legalizuotų. Dėl to ji netaps geresne ar gražesne. Ji pati ir jos galia neateina iš išorės, bet ji yra mumyse, mūsų širdyse, mintyse. Ji panaši į virusą, kuris apima visą žmogų ir veikia iš vidaus. O įstatymas yra iš išorės, jis bando reguliuoti mūsų išorinius veiksmus, bet ne priežastį.

Kai žmogus laisvai savo gyvenimą atiduoda į rankas to Žmogaus, kuris kabo ant kryžiaus, jo gyvenime nuodėmė nustoja galios. Dėl to keičiasi ir mūsų išoriniai veiksmai, laikysena. Tai atsitinka, kai mes nugalime ligos priežastį, o ne jos simptomus.

Kitas vaizdas, kurį galime matyti žiūrėdami į kryžių, yra toks: matome begalinę Dievo meilę, Dievo, kuris pats atėjo ieškoti nusidėjėlių ir juos kviesti į naują gyvenimą. Naują gyvenimą, reiškia gyvenimą su Dievu, kuris yra tobula meilė, gėris, grožis, pilnatvė, visa ko prasmė. Ir tas gyvenimas, turėdamas pradžią, neturi pabaigos. Bet žmonės tuo nepatikėjo. Na, juk negali būti taip viskas lengva ir paprasta? Mes nematėme kitokio gyvenimo. Mes esame pripratę. Mes bijome to, ko nežinome. O tas Žmogus kalba apie tai, ko nesuprantame, ko nesame matę. Ką meilė daro, kai ji yra atstumiama, nepriimama, nesuprantama ir kai ja niekas netiki? Ji kenčia. Todėl buvo neįmanoma, kad Dievo Sūnus nekentėtų. Jis labai kentėjo, nes labai mylėjo. Žiūrėdami į šį kenčiantį ant kryžiaus Žmogų iš tikėjimo perspektyvos, matome meilę, gailestingumą. Ir todėl ta kančia nėra beprasmė. Tuščia. Šiuo atveju viskas yra atvirkščiai, nes visi kiti dalykai tampa beprasmiais. Meilė duoda aukščiausią vertę. Ir kai daroma dėl jos, visi kiti dalykai netenka prasmės.

Tai yra mūsų tikėjimo kelias, vedantis mus nuo beprasmybių į prasmę, iš tamsos – į šviesą, iš mirties – į gyvenimą, iš vienatvės – į bendrystę.

Šia mirtimi ant kryžiaus Dievas suteikė meilei vardą – Jėzus. Svarbu matyti savo gyvenimo kančiose prasmę. Prasmę, kuri neateina iš mūsų pačių, kaip kad nuodėmės atžvilgiu. Prasmė nėra mumyse, mūsų širdyse. Prasmė atsiranda iš buvimo su kitu, iš buvimo su Žmogumi, kabančiu ant kryžiaus. Jis mums suteikia prasmę, nes duoda gyvenimui svorio. Reiškia, kad ir kokioje sunkioje bebūtum situacijoje, tavo gyvenimas Dievo akyse yra vertingas, nes Jis už tave pasiaukojo. Jis už tave pirmas mirė.

Aišku galime atmesti nuodėmės egzistavimą ir tvirtinti, kad tai tik žmonių išgalvotas dalykas. Tuomet Žmogaus, kabančio ant kryžiaus, gyvenimas ir mirtis buvo beprasmiai. Kaip ir kiekvieno kenčiančio žmogaus. Tačiau gyvenimo pabaigoje, o ypač kančios metu, ir netikintis žmogus ieško prasmės. Ir paprastai kelia klausimą: už ką? Čia pat bando rasti prasmę per tai, kad galbūt kažką gyvenime padarė ne taip, o gal nusidėjo, už klaidas ir t.t. Bandymas ieškoti prasmės yra labai giliai įrašytas mūsų širdyse. Jis susijęs su dievoieškos klausimu. Jei aš kenčiu, tai ar yra Dievas? Dažnai žmogui tai yra išeities taškas rasti Dievą, tokį Dievą Jėzaus asmenyje, kuris kenčia kartu su žmogumi.

Kunigas Deimantas BRAZIULIS