Mes turime 360 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2253
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18454
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94484
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Yra laikas talentui, yra laikas sąmonės užsiaurėjimui...

2021 m. balandžio 10 d.

Man neleidžia sąžinė rašyti žmonėms, jeigu nežinau patikimai, ar žmonės man papasakoja, kad aš laikraštyje atkartočiau. Ne. Man apie laiką, kuriame mes gyvename, daug tikriau papasakoja mūsų miestelių ir kaimų būklė.

 

Lemtingi įvykiai

2015 metais pavasarį nustojo važinėti traukinys iš Vilniaus į Sankt Peterburgą. Tai buvo epochinis momentas, nes šis maršrutas sukūrė mūsų miestelius, Rytų Aukštaitijos civilizacinį aktyvumą. Jaučiau, kad kažkas egzistenciškai lemtinga vyksta. Irsta civilizacija. Aš prisiminiau, kad planavau nuvažiuoti į Didžiasalį apžiūrėti gamyklos griuvėsių. Tai turėjo suteikti minčių realybės suvokimui. Supratau, kad būtinai turiu ten nuvažiuoti su tėvu. Tiesiog pasižiūrėti į tą sugriautos industrijos paveikslą kartu. Pajausti, kaip šitai mato inžinierius, rajone nuveikęs daugybę didelio masto melioracijos darbų. Į ką jis įsižiūrės, kur stabtelės, kur atsidus, ties kuo ištars žodį. Jis, kuris matė didžiuosius krašto darbus, statybas, kontaktavo su daugeliu tų darbų vykdytojų, darbo reikalais kontaktavo su didelių organizacijų struktūromis.

 

Didžiasalio griuvėsiai

Pasiekę Didžiasalį, mes pirmiausia sustojom prie didžiulių apleistų buvusių kultūros namų. Koks didingas, koks gražus, nors ir pagadintas prieš mus atsivėrė šis pastatas. Koks veriantis jausmas tai matyti. Visai čia pat, netoliese, - buvusios statybinių medžiagų gamyklos griuvėsiai. Aš pamačiau tenai daugiau, nei tikėjausi. Aš pamačiau, kokių minčių vedini statė visa tai anos civilizacijos žmonės. Ir kad tie didžiuliai mastai, ta statybinio galvojimo maniera, tie technologiniai tikslai – tai kita civilizacija nei yra dabar. Pats mąstymas tada buvo kažkokio titaniško ypatingumo, tikslai, dydžiai, svoriai, užmojai... Net kultūros namuose didžiulis fojė, stebinančiai aukštomis lubomis, didelio meistriškumo meniniai reljefai - muzikinis siužetas - ant sienos. Ir visa tai byloja, kalba, pasakoja, skamba. Ir, žinot, viena iš esminių išvadų, kad būta ypatingo įkvėpimo, labai labai sudėtingo vidinio konstrukcinio-kompozicinio matymo. Galingo projektinio proto ir savitos vaizduotės. Būta intensyvios gyvenimo srauto tėkmės, ir jos būta nesuvokiamai stiprios dabartyje. Trisdešimt metų to jau nėra. Ir to neįmanoma dabar suplanuot. Net su bet kokiais pinigais. Nes pinigai yra labai prastos rūšies įkvėpimas. Ir tokio vidinio projektinio matymo niekame jau nebėra.

 

Ano meto vyras ir moteris

Aš ten tada su tėvu tiek daug pamačiau. Yra lotynų kalboje du žodžiai - inter (tarp) ir legere (skaityti). Jie abu ir sudaro žodį „intelektas“ ir reiškia „skaityti tarp eilučių“. Tai aš ir skaičiau tarp eilučių ten, kur kiekviena briauna, nuolauža, likusi siena - kaip eilutės, tarp kurių aš išskaičiau daug prasmių.

Tie statymo darbai buvo atlikti dar tos kartos, kur vyras mokėjo ir arti, ir sėti. Kiek daug žinojo tų laikų darbo žmogus! Ir padargus gaminosi pats, pats remontavosi. Šienavo, šėrė gyvulius, žinojo, kokiam ir ko reikia. Žinojo dangaus ir žemės veidą, kada geriau sodinti, kada sėti, kada akėti ir kada derlių nuimti. Važiavo malkų, pjovė skaldė, kūreno krosnį, plytą. Toks tvirtas, universalus, stabiliai ant žemės stovintis žmogus! O moterys – patiekalų profesionalės, išmanančios visas naminio maisto subtilybes, o kokios jos išmanios puošėjos buvo, kai šventei reikėjo ypatingesnio patiekalo. Tai buvo žmonės, kurie verpė ir audė, patys ir siuvosi, tai dar šitos kartos išmintis įausta į tarybinių laikų miestelių statymo darbus.

 

Bedvasiai griovėjai

O dabar pasižiūrėkim mintyse į žmogų, kuris ateina prie Didžiasalio gamyklos, ir jis temato ten ne gamyklą, bet plytą. Plytą, kurią jam gyvybiškai būtinai reikia išsilupti ir čia pat parduoti, ir tas kapeikas čia pat „suvartoti“. Aš galiu suprasti tą nevilties užspaustą, tolimo, faktiškai nuo aplinkos izoliuoto, miestelio žmogų, sparčiai degraduojantį nuo apleistumo, gūdumo ir žmonių išdavystės. Nuo totalinio egzistencinio bejėgiškumo. Gerai. Bet palaukit, o kas atsitiko su tais, kurie lyg ir ne badavo, lyg ir nebuvo vieniši, apleisti, bet taipogi matė ne gamyklą, tačiau irgi plytą. Vertingą, šamotinę. Ne stakles jie matė, o metalą supjaustyti ir parduoti. Galiausiai, matė ne traukinio bėgius, o tą patį metalo laužą. Matė ne žaliuojantį ir čiulbantį mišką, o lentas, ne derlingą žemę, o tik pelningą prekę, nebe žmones, o tik kraštutinai pigiai samdomą darbo jėgą - bevardžius vergus. Tai šitie veiklieji, „delovarais“ žargoniškai dar vadinami, jie ne gamyklas sugriovė, ne stakles, bėgius ir laivus supjaustė, jie sunaikino savy intelektinę galią, kartodami griovimo ir prekiavimo lengvu laimikiu veiksmus, jie nuvarė save iki primityviai pigios užsiaurėjusios sąmonės.

Ta užsiaurėjusi sąmonė, kaip tradicija, buvo jau perdavinėjama savo vaikams. Toks mąstymo ir tikrovės suvokimo būdas. Valstybės pradinio atsikūrimo momentas, kai reikėjo didžiulio intelektinių jėgų potencialo statymui ir kūrybai, tas potencialas buvo negailestinai taškomas griebimui, dalinimuisi ir naikinančiam griovimui.

 

„Kompiuteriukų“ karta

O ko dabar norit iš šitos „kompiuteriukų“ kartos? Ar „kompiuteriukai“ jums duoną užaugins, ar jie jums pastatys miestus? Belieka tik urmu bėgti iš kaimų į didžiuosius miestus. Kad taptume begaliniai priklausomi nuo parduotuvės, nuo tų susiaurintų erdvių ir nuo srauto nepažįstamų, skubančių ir nebendraujančių žmonių. Priklausomais nuo tų begalinių miesto sąlygiškumų ir ribojimu, begalės taisyklių bei imanentiško įstaigų abejingumo.

 

Provincijos neganda - optimizavimas

Tuos trisdešimt metų stebiu savo provinciją. Kažkas užslinkę, lyg sunkus, slegiantis, nykus šydas, neramus ir gniuždantis, ant viso to provincijos gyvenimo. Kas metai vis kažkokios įstaigos užsidarymas ar jos įgaliojimų sumažinimas. Padarymas tik toli esančio centro padaliniu. Optimizavimas – koks išsigimusiai šlykštus žodžiūkštis. Ir tik iš pirmo žvilgsnio tai atskiri, niekuo tarpusavy nesusiję atvejai. Bet ne, susiję. Ir dar kaip susiję! Tai tie suniveliuoti, nuskurdinti, išbarstyti optimizuotieji objektai, vieno ir to paties nykaus audinio ženklai ir ornamentai. Prakeikimo ženklai.

 

Kultūra – virš politikos

Kai pabandai aiškintis, kada, kurioje vietoje šviesesni protai ir doresnės širdys „pražiūrėjo“ esminį momentą, prieini tik vieną išvadą. Tai tas iki absurdo privestas, visada ir visko matavimas politiniais terminais, kerėjimas bet kokio (net bejėgiškai menko) darbelio politiniais užkeikimais. Bet šitame pasaulyje yra ne tik politika. Daug aukščiau stovi kultūrinė mintis. Švietimo tiesa, pasaulį tiriantis mokslas. Kūrybinio talento išmintis. O galiausiai - dieviškasis apreiškimas ir iš jo kylanti teologija, dvasinė patirtis, biblijinės išminties knyga ir dieviškosios meilės (gaikiškai „agape“) vidinė sielos šviesa.

Kodėl, brangieji, jūsų kalbanti ikona, kuriai daug metų ištikimai meldžiatės, jūsų televizija nepasako jums, kas dedasi su jumis ir su pasauliu? Jeigu ji jau vietoj dievybės, tokioj pagarboj, tai gal galėtų susimylėti ir išskirti saikelį tikros ramybės? Bet ne. Kol kas tik platina neramybę ir rytdienos nežinią. Audžia jums TEISINGĄ sąmonės audinį. Padiktuoja, kaip reikia teisingai galvoti apie tą, tą ir tą žmogų, reiškinį ir... jūsų miestelį.

 

Problemas – į pakraštį...

Dabar tiesiog banaliai parašysiu, kas vyksta su mūsų visų provincija. Vyksta sulaukėjimas. Prisiminkit, ką parašiau apie sąmonės susiaurėjimą. Kai ima vyrauti nugriovimo, iškirtimo, pirkimo-pardavimo balsai, žinokit, civilizacija ima grįžti atgal į pirmykštę, primityvią, puslaukinę savo būseną. Kokia ji ir buvo kadaise. Su pulku beraščių, bedalių, girtuoklių, gyvenimo nepasigailėtų vargetų ir klipatų... Viskas grįžta į savo vagą, kai rimtesnio pirkinio ar dokumento tekdavo važiuoti į tolimą miestą, į civilizuotesnį centrą.

Kodėl tai žinau aš, Rytų Lietuvos gyventojas? Ogi todėl, kad pakraštys visad yra jautresnė vieta. Ne veltui Vilnius kadaise savo bedalius pavargėlius suvežė į Didžiasalį. Toliau nuo centro, „toliau nuo žmonių akių“. Visi prieštaravimai, visos įtampos, visa tai numetama į periferiją. Pakraščio dalia... Neretai lyg kokio atpirkimo ožio dalia.

 

Sąmonę išlaisvina pasiaukojimas

Vėl sugrįžkim prie Varšuva-Sankt Peterburgas geležinkelio, kuris 2015 metais bent jau mūsų kraštui prarado tarptautinį statusą. Gal žinote, yra toks skambus rusiškas žodis „bezdarnost“? Lietuviškai - ribotas žmogus, pamėgdžiojantis, kopijuojantis, nepajėgus gimdyti naujų idėjų. Užsiaurėjusios sąmonės, skurdžios pasaulėžiūros individas, bet su didelėmis kūrybinėmis pretenzijomis. Tai štai, tas nelabai lietuviams draugiškas Rusijos caras sumanė nutiesti per mūsų kraštą geležinkelį. Iš to sprendžiam, kad nebuvo jis „užsiaurėjusios sąmonės“, bet, ko gero, greičiau novatoriškas ir talentingas. Taigi ir plūstelėjo tada į mūsų kraštelį gyvenimas!

Tad ką daryti, kad ta užsiaurėjusi sąmonė prasiplėstų? Gerai jau, išduosiu jums šitą paslaptį: reikia daugiau pasiaukojimo dėl kitų. Mat, kai tik imi galvoti apie naudą, staiga tampi tuo, kuris nemato gamyklos, o tik plytą išsilupimui. Tačiau pradėjęs galvoti apie savo artimo naudą, staiga junti, kad praturtėji kito žmogaus patirtimi, išmintimi ir požiūriu „iš jo bokšto“. Sąmonė plečiasi. Nėr kito kelio į išeitį, kaip gyventi pasiaukojančiai.

Beje, surinkę internetinėje svetainėje youtube.com pavadinimą „Didžiasalis ir Vidiškės moderno organiškoje“, rasite video filmą pagal šio rašinio temą.

Galbūt tai padės jums, ir atsiras žmogus, kuris savo iniciatyva padarys kultūrinį proveržį savo krašte. Ir gal tada užsiaurėjusios sąmonės laikmetį pakeis talento triumfas.

Aidas DOLOTOVAS

 

 
Reklaminis skydelis