Su graveriu Vyčiu Girute susipažinau, kai jis lankėsi pas bičiulį Arnoldą. Iš Arnoldo pasakojimų žinojau apie Vyčio Girutės kūrybą, o jo kūrybos diapazonas labai platus – tai ir unikalūs graverio darbai, ir kolekcinių peilių darymas. Primityviai galvojant, mes įsivaizduojame graverio darbą tik kaip žiedų ar dovanų graviravimą, o iš tikrųjų graverius, žinoma, rimtus galima vadinti menininkais. Prancūzų kalboje graveur reiškia menininką, graviravimo specialistą. Su Vyčiu Girute pokalbis, kaip ir pridera, prasidėjo nuo pažinties.

- Esu kauniškis. Kaune gimiau, Kaune augau ir kol kas nesiruošiu išvažiuoti iš Kauno. Kaunas yra mano gimtasis miestas, aš čia labai „kaifovai“ jaučiuosi. Mano seneliai buvo kriaučiai, tėvai dirbo radijo gamykloje, abu baigė tuometinį KPI. Aš, baigęs vidurinę, irgi įstojau į KPI, bet greitai mečiau supratęs, kad noriu būti graveriu. Kadangi graverio specialybės niekas neruošia, ėjau mokintis profesijos pagrindų pas meistrus. Keista, juvelyrus ruoša, o štai graverių – ne...

- Vyti, ar daug juvelyras skiriasi nuo graverio?

- Skiriasi. Graverių specialybės krypčių yra kelios. Pavyzdžiui, kartografija, spaudos graveris, graveris juvelyras, techninis graveris, kuriuo aš iš pradžių buvau, yra ir kitų krypčių. Pats graveris yra mažosios dailės skulptorius. Aš į tą sritį ir pasukau. Mažoji skulptūra – tai medalių kūrimas, o tai yra reljefinė graviūra, bet norint pasiekti tokį meistriškumą, reikia daug ką mokėti. Reikia mokėti šlifuoti, frezuoti, tekinti, grūdinti ir t. t. Turi išmanyti ir fiziką, ir chemiją. Turi pažinoti ir spalvotuosius metalus. Dirbau ir su juvelyrika, bet man nepatinka. Žiedo darymas – tai tų pačių baronkų darymas. Tai ne mano. Man patinka daryti vienetinius gaminius, kažką iššaukiančio, bet tik ne tai, ką visi gamina. Tai yra mano. Kai darai žiedams formas, tai kiekvieną kartą darai kažką naujo, o ne tai, kad darydamas tą patį per tą patį užkalinėji pinigus. Man tai nuobodu ir neįdomu.

- O kodėl pasirinkai graverio specialybę?

- Pradėjęs dirbti graveriu, įstojau į vakarinį KPI, mašinų gamybą. Mečiau, kadangi negavau to, ko man reikėjo. Turėjau puikius mokytojus radijo gamykloje, kurie mane išmokė praktiškai. Už tai esu dėkingas įkyriam brigadininkui, kuris man nesuteikė trečios kategorijos tol, kol neišmokau su logaritmine liniuote skaičiuoti. Ir dabar tas formules prisimenu. Tada ir buvo padėtas tas pagrindas, su kuriuo važiuoju visą gyvenimą, nes svarbu, kaip teisingai užgaląsti tekinimo peilius ir visa kita. Esu dėkingas tiems žmonėms už tai, ko mane išmokė, - sako mano pašnekovas Vytis Girutė.

- Vyti, istoriškai žiūrint, graverio profesija labai sena?

- Tai jau taip. Tarp kitko, graveris ir grafika yra labai arti vienas kito. Man be grafikos, be piešimo niekur. Ėjau to mokytis pas Alfredą Šatą. Sakau jam: „Ateik, pamokyk mane, kaip sudėlioti portretą.“ Kai parodžiau, ką darau, jis sako: „Ko tu čia atėjai, tu viską moki“. Aš jam sakau, kad kažkas negerai, nesigauna. Lankiau tris mėnesius. Daug ko išmokau per tą laiką. 15 metų atidirbęs radijo gamykloje, beje, išėjau jau turėdamas šeštąją kategoriją, išėjau, nes man pasiūlė dirbti juvelyru. Tai buvo 1995 metai. Kūrėsi kooperatyvai. Ten dirbdamas sukūriau pirmą LKL žiedą. Žinoma, šlovę nusinešė švogeris, bet tai ne tiek svarbu. Tą mano sukurtą modelį naudojo gal 5 metus. Atėjo laikas, kai nusprendžiau dirbti sau. Teko ir restauratorium padirbėti. Dirbau porą metų ir su bažnyčiomis. Teko ir plotkelių formas restauruoti, ir kitą bažnytinę atributiką. Teko prisiliesti ir prie 16-ojo amžiaus maldaknygės - reikėjo apkaustyti sidabru. Tai iš tikrųjų gražūs gaminiai. Gaila, kad jie beveik nematomi plačiajai visuomenei.

- Grįžkime prie to, kad mes dažniausia įsivaizduojame graverio darbą kaip išgraviruotą datą ir vardą ant žiedo ar panašiai.

- Graverio specialybę galima laikyti daugelio menų samplaika, žinoma, dar reikia pridėti ir chemiją, ir fiziką, ir mechaniką. Teko man padirbėti UAB „Suvenyras“. Ten buvo daromi visų jėgos struktūrų skiriamieji ženklai. Su tuo darbu esu laimėjęs 12 valstybinių konkursų. Sukurti, tarkim, kokardą, reikia daug darbo, ir tas darbas labai kruopštus. Iš pradžių turėjau problemų su Vyčiu, bet mane pamokino Antanas Vaičekauskas. Dirbti skulptorium, graveriu yra lengva, kai įgyvendini savo sumanymą, bet kai turi tilpti nustatytuose rėmuose, tai jau nuo tavo profesionalumo priklausys, ar padarysi taip, kaip reikia, - šyptelėjęs sako Vytis Girutė.

- Ar turi savo autoritetus, kurie tave įkvepia?

- To manęs klausė, kai dar dirbau radijo gamykloje. Tada aš atsakiau, kad mano autoritetai jau mirę. Visų pirma tai Albrechtas Diureris, Benvenutas Čelinis. Sugebėkime pakartoti tai, ką jie padarė, ir mes būsime korifėjais, nes kol kas dar nelabai sugebame pakartoti tai, ką jie darė. Taip, dabartinės technologijos leidžia daug ką atlikti, bet jie buvo pradininkai, ir viską darė rankomis... Jie buvo ne tik talentingi, bet ir neišpasakytai kruopštūs bei atsidavę savo darbui. Tų žmonių pavyzdys ir užvedė mane ant kelio, kuriuo einu. Taip, aš galėjau būti juvelyru ir daryti pinigus, bet pasirinkau kitą kelią. Taip, ir čia reikia daryti užsakymus, bet ir kūrybai laisvės yra. Įsirengiau dirbtuves ir galiu ramiai dirbti. 12 metų dirbau techniniu graveriu, o dabar daug laiko skiriu peilių kūrimui. Vargu ar surasi vyrą, kuriam nepatiktų gražus peilis. Beje, ir moterys žavisi tokiais preciziškai padarytais peiliais. Peilis ir dabar yra mūsų pagalbininkas. Be peilio sunkiai įsivaizduojama mūsų buitis. Peilis, durklas buvo neatskiriamas ir mūsų protėvių palydovas. Įstojau į peilininkų asociaciją. Lietuvoje yra nemažai žmonių, darančių peilius. Nenustebkite, jei pasakysiu – peilių darymas – tai meno rūšis. Ir čia aš atradau save, nes galiu pilnai išsikrauti. Įsivaizduokit, kad gerą peilį aš gaminu ir iki trijų savaičių, ir iki trijų mėnesių...

- Vyti, nuo ko prasideda tikro peilio darymas?

- Nuo nulio. Tikriau, nuo eskizo, jo detalizacijos, nuo metalo parinkimo, grūdinimo ir t.t. Kol neturi visų reikiamų medžiagų, peilio net nepradedi daryti. Savo padarytiems peiliams, žinoma, jei žmogus juos tinkamai prižiūrės, galiu duoti gyvenimo garantiją. Reikia pažinoti daugelį medžiagų, kad jas sudėjus į krūvą, gautum peilį – meno kūrinį, kuris bus ir funkcionalus, ir gražus. Prieš darant peilį dažniausia stengiuosi pabendrauti su užsakovu, išsiaiškinu, kur ir kam naudos. Žinoma, aptariama ir kaina. Įsivaizduokit, kad prabangus peilis kainuoja 700 eurų ir brangiau. Žinoma, pinigai pinigais, bet dažnai dirbu iš idėjos, nes man tai patinka.

- Ar dabar atsiranda naujų metalų?

- Žinoma. Ir viską reikia žinoti ir sekti naujienas. Be šito niekur. Būna, kad ir su naujais metalais patiri nesėkmių, Kartais stebiesi, kaip mūsų protėviai sugebėdavo pagaminti tokio aukšto lygio kardus. Va, kur buvo talentai. Peilis, durtuvas turi būti derinys ir geležies, ir rankenos. Peilis yra žmogaus rankos pratęsimas. Jei to nejausi, tai jau bus paprasčiausias peilis, o ne meno kūrinys. Juk ir anksčiau buvo stengiamasi, kad kardas ar durtuvas, kurie buvo ginklai, atrodytų gražiai. Gal būdamas dešimtoje klasėje, pamatęs Drezdeno galerijoje esančią ginklų kolekciją, nusprendžiau, kad aš darysiu tą patį. Beje, pirmą peilį iš dildės nusidrožiau gal būdamas 6 metų. Vadinasi, pradmenys buvo, - šyptelėjęs sako Vytis ir priduria: – žinoma, aš tada nesuvokiau, kad tai bus mano kelias. Tiesiog norėjosi kažką pačiam padaryti.

- O ar virtuvinius peilius darai?

- Taip, darau. Turiu susikūręs savo peilių modelius. Jų turiu virš 10 ir 5 peiliai su monogramom. Lietuvoje irgi yra žmonių, kurie nori turėti gražius peilius ir gyventi kokybišką gyvenimą, jei jie gali sau leisti tokią prabangą. Žinoma, aš stengiuosi tobulėti, nestoviu vietoje, kaip sakoma, nemiegu ant laurų, nes jei įsivaizduosi, kad jau esi pasiekęs viršūnę, greitai imsi atsilikti nuo kolegų. Kiekvienas kuriantis žmogus turi tobulėti. Man iki tobulumo dar toli. Esu preciziškai žiūrintis į savo darbą žmogus. Ir jei pastebėsiu bent mažiausią trūkumą, neatiduosiu jums padaryto daikto, - baigdamas mūsų pokalbį sako graveris, unikalių peilių meistras Vytis Girutė, o šis mano pokalbis, manau, praplės žinias apie graverio profesiją, specialybę, kurios ištakos gilioje senovėje. Juk ir mūsų laikus pasiekę graviruoti kaulo amuletai, beje, tokių yra ir Nalšios muziejuje, yra savotiški graverystės pradmenys. Tą patį galima pasakyti ir apie prieš tūkstančius metų išraižytas figūras olose. Prisipažinsiu, ir pats dabar kitaip žiūriu į šį amatą, daug daugiau sužinojau apie graverio profesiją.

Algis JAKŠTAS