Miegojau tol, kol šonus paskaudo. O ir tada, kai prabudau, jaučiausi tarsi sapne. Prieš akis plaukė kažkada matyti vaizdai, sutikti žmonės, kitų žmonių gyvenimai, tik savęs juose nemačiau. Betgi tikrai buvau.

Kai apsisprendžiau pagaliau ridentis iš lovos, suskambo telefonas. Skambino žmona, kuri jau keletą mėnesių gyvena sūnaus šeimoje vienoje kurortinėje Lietuvos vietovėje. Ji ten prižiūri anūkėlį, nes vaikas, vos išvestas į darželį, suserga, tuomet sūnus arba marti negali išeiti į darbą. O jo prarasti nė vienas nenori, todėl „gelbėjimosi ratu“ tapo močiutė.

Žmona pasveikino mane su gimtadieniu. Pirmoji, nors jau beveik pusiaudienis. Džiaugiausi, kad nors ji prisiminė. O juk būdavo...

...Jaunystėje man tikrai sekėsi. Vedžiau moterį, kurią įsimylėjau vos pamatęs, baigiau mokslus, tuomet vadintus prestižiniais. Pirmoji darbovietė – nedidelė maisto prekių parduotuvė rajono centre. Buvau jos direktorius. Vėliau vis kilau karjeros laipteliais, kol pasiekiau tais laikais laikytą labai aukštą postą – tapau prekybinės bazės direktoriumi. Nežinau, ar jūs galite bent įsivaizduoti, kiek aš tuomet turėjau draugų! Žinoma, nebuvo nė vieno tokio, kuris ko nors tais deficitų laikais (dabartinis jaunimas gal net tokio žodžio negirdėjęs) manęs nebūtų prašęs. Vieniems reikėjo baldų, kitiems kilimų, importinių drabužių, indų, batų... Prašydavo netgi paprastų paprasčiausių dalykų, kurių parduotuvėse beveik nebūdavo: žirnelių, majonezo, kavos, vaisių, kosmetikos priemonių ir t.t.

O mano vardadieniai, gimtadieniai būdavo, pasak manęs paties, tarsi stichinė nelaimė. Netgi, sakykim, eilinį gimtadienį švęsdavau mažiausiai savaitę (tiek daug būdavo sveikintojų), kone kiekvieną savaitgalį praleisdavau kieno nors jubiliejuje, draugų vaikų vestuvėse, visokiuose banketuose ir t.t. Niekaip nesupratau, kaip aš per tą laiką netapau alkoholiku...

Kai mirė mano tėtis, į šermenis būriais ėjo žmonės, reiškė man užuojautą, nešė glėbius gėlių.

Betgi, manau, gerai prisimenate neseną Lietuvos istoriją – ėmė ir pasikeitė laikai, prekybininkai tapo nebereikalingi, nes visko, ko reikia, ir net ko nereikia ir niekada neprireiks, atsirado parduotuvėse. Tuomet likau be darbo. Mano draugų ratas tirpo, tirpo, tirpo, kol, galima sakyti, visai ištirpo... Ne tik kad niekas nesveikino mano asmeninių švenčių progomis, bet ir gatvėje sutikti sprukdavo iš akiračio net neatsigręždami...

Tuomet visiems buvo sunku išsaugoti savo darbo vietas arba kažkur įsidarbinti. Tarp jų – ir man. Ir asmeniškai kreipiausi, ir skambindavau buvusiems draugams prašydamas kokio nors darbo, bet visi atsakydavo, kad šiuo metu laisvų etatų nėra, bet jei jau kada atsiras, tai man būtinai paskambins. Nepaskambino niekas.

Kai jau buvau bepanyrantis į depresiją, tiesiog gatvėje susitikau mokyklos, kurią lankė mano vaikai, direktorių – žmogų, kuris niekada nieko manęs neprašė. Jis pasakė, kad jam reikalingas ūkvedys, bet tokių „žemų pareigų“ jis man net nedrįstąs siūlyti. Aš vos čia pat gatvėje jo neišbučiavau – tai buvo išsigelbėjimas.

Žinoma, manęs niekas nebekvietė į svečius, niekas nebeprisiminė nei mano gimtadienio, nei kitokių man svarbių datų. Prisipažinsiu, kartais labai norėdavau su kažkuo tiesiog susėsti, išgerti po taurelę, pasikalbėti iš širdies, bet nebuvo su kuo. Visi, kuriuos pakalbindavau prisijunti, sakydavo esą tokie užimti, jog net jaučiausi kaltas juos sutrukdęs...

Po keleto metų dalyvavau konkurse Darbo biržos direktoriaus pareigoms užimti. Gerai nežinau, kiek buvo kandidatų, bet konkursą laimėjau aš. Tai buvo laikas, kai nedarbo lygis augo, kai daugelis žmonių iš viso buvo netekę darbo arba jiems labai reikėjo jį keisti. Manau, kad supratote, kas tada atsitiko – ogi mane „prisiminė“ buvę draugai. Vėl prasidėjo kvietimai į svečius, mano gimtadienis pamažu tapo „visaliaudine švente“...

Jei jau tikrai viską atvirai pasakoti, tai prisipažinsiu (dabar jau galiu), kad „tais laikais“ netgi slapsčiausi nuo žmonių: išvažiuodavau keletui dienų į giminaičių sodybą, esančią kitame rajone, išjungdavau telefoną, neatsakinėjau į žinutes kompiuteryje. Taip dariau todėl, kad jau buvau labai pavargęs nuo prašymų surasti gerai apmokamą darbą, „įtaisyti“ į aukštesnes pareigas ir t.t. Niekas nenorėjo suprasti, kad aš ne visagalis ir kad nekuriu naujų darbo vietų, nesteigiu papildomų etatų.

Kai baigėsi mano kadencija (tiksliau, dvi kadencijos) šitame darbe, aš pats likau bedarbis. Tiesiog taip išėjo, kad „nerezervavau“ sau jokios vietos. Slapčia tikėjausi, kad dabar man padės tie, kuriems padėjau įsidarbinti. Kur tau...

Manau, kad nereikia jums aiškinti apie tai, kad draugus ir visokius bičiulis tarsi cunamio bangos kažkur nuplukdė.

Be darbo, žinoma, nesėdėjau. Ėmiausi tikrai mažai apmokamų, tikrai neprestižinių pareigų –išvežiojau prekes į prekybos centrus. Suprantama, visada sekiau visus darbo pasiūlymus, domėjausi skelbiamais konkursais į man tinkamas vietas ir vieną kartą pasisekė – nenoriu įvardinti nei darbovietės, nei užimamų pareigų, nes „būsiu iššifruotas“. Žodžiu, vėl tapau daug kam reikalingas, nes nuo mano sprendimų kai kuriems žmonėms priklausė komercinė sėkmė, kitiems su mano pagalba labai knietėjo „pakišti koją“ konkurentui, tretiems asmeninės ambicijos buvo svarbiau už sąžiningą bendradarbiavimą ir tikėjosi, jog aš įsivelsiu į nelabai gražius sandėrius ir t.t.

Įdomiausia, kad vėl „ūžtelėjo“ draugų banga. Kvietimai į pirteles, medžiokles, piknikus, vakarėlius, visokius „pasisekimų laistymus ir nesėkmių aplaistymus“ tapo kasdienybe. Tiesa, metų našta ir atsiradusios sveikatos problemos jau nebeleido atsiliepti į kiekvieną kvietimą, todėl buvo ir įsižeidusių, kad „nepagerbiau“ jų savo apsilankymu. Nieko, vėliau susitaikydavome...

Kaip bebūtų gaila, jaunystė neamžina, brandūs gyvenimo metai – irgi. Gegutės per dažnai metus skaičiavo ir atskaičiavo laiką, kai iš „valstybinio tarnautojo“ kėdės jau turėjau išsinešdinti, t. y. man sukako 65-eri metai...

Palikęs tą kėdę kažkam kitam, nusprendžiau „pagyventi sau“. Taip ir darau: miegu kiek noriu, valgau kada noriu, išeinu pasivaikščioti, kai atsiranda toks poreikis, skaitau knygas, kai parūpsta kitų žmonių gyvenimai, kriminalinius serialus pasižiūriu. Kaip jau sakiau, žmona pas sūnų anūkėli augina, o aš čia vienas tyla ir ramybe mėgaujuosi. Iki pilnos laimės trūksta tik kad kas nors valgį gamintų, nes pats ir nemėgstu, ir tingiu...

O šiandien gimtadienis. Nei draugų, nei dovanų, nei šampano... Nebe tas statusas...

Genovaitė ŠNUROVA