Kalendorinis pavasaris pasiekė zenitą. Nors ir labai nenoriai, bet skleidžiasi pumpurai, net šilagėlės jai kelia savo trapius žiedus į šviesą, o pamiškės mėlynuoja nuo žibučių. Viena iš pavasario gražiausių akimirkų – sugrįžtantys ar praskrendantys paukščiai. 

Keista žmogaus pojūčių gama. Jei rudenį su liūdesiu palydime išskrendančius paukščius, tai pavasarį lyg senų gerų draugų laukiame jų sugrįžimo. Na, ir kas, kad visą žiemą ne vienas maitinome lesyklose pasilikusius žiemoti, bet kai išgirstame sugrįžusių gervių klykavimą, tiesiog suspurda iš džiaugsmo širdis. Šį pavasarį pirmą kartą gervių klykavimą išgirdau stovėdamas prie Vajuoniuo ežero. Bet ne tik gervių balsai suteikia pavasariui sakralumo. Nuo varnėnų balsų skamba beržynėliai ir sodai. Ypač nuostabiai paukščių choralai skamba rytais. Kartais tokiom akimirkom net pamiršti apie įtampą, tvyrančią tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, o tą įtampą sukuria baimė, susijusi su Covid-19. Bet sugrįžkime į paukščių grįžimą.

Važinėdamas laukuose mačiau būrelius gulbių giesmininkių, kurios nusileidusios į laukus ne tik ilsėjosi, bet ir stiprinosi prieš tolimesnę kelionę į rytus. Žinoma, viena kita pora pasiliks ir pas mus perėti, tuo sukeldamos diskomfortą daug taikesnėms gulbėms nebylėms. Ne tik žmonių pasaulyje vis kariaujama dėl vietos po saule, bet ir paukščiai nepasidalins ežero sietuvos ar upės deltos. Dar vienas nuostabus reginys – sugrįžtančių paukščių karavanai. Žiūri akis pakėlęs į dangų ir negali nesižavėti tuo fantastišku reginiu, kaip žąsys viena po kitos keičia rikiuotę, lyg kažkas nematomo duotų komandas, o gal jos kur kas geriau už mus, laikančius save proto bokštais ir pasaulio valdovais, įvertina situacijos pokyčius. Vieną kartą pasisekė kiek iš arčiau pamatyti gervių šokius. Ir nors kol kas gamta dar neskuba, gal trūksta šilto lietaus, kuris nuplautų pilkumą, gal net perkūno reikėtų, kad savo galia sujudintų žemę, bet kaip ten bebūtų, paukščiai savo sugrįžimu atneša žinią – pavasaris sugrįžo...

Algis JAKŠTAS