Mes turime 263 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5219
mod_vvisit_counterŠią savaitę:31200
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:130453
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

Apie šilagėles ir ne tik

2021 m. balandžio 24 d.

Šiuo metu pušynuose žydi vėjalandės šilagėlės. Nuostabūs žiedai masina gamtos mėgėjus, fotografus. Deja, augalai reti, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Tarp kitko, šiomis dienomis dienos šviesą išvydo naujas šios knygos leidimas. Knygų nebus galima nusipirkti, bet jas rasite bibliotekose ir skaitmeniniu formatu internete.

Bet grįžkime prie šilagėlių. Daugelis įsivaizduoja, kad retieji augalai turi augti gūdžiuose, žmonių nelankomuose, ūkinės veiklos neliestuose miškuose. Tiesa šiek tiek kitokia. Šilagėlės – šlaitiniai augalai. Jos gerai išsilaiko ir plinta tik ten, kur pažeista samanų danga. Maža, panaši į pienės pūką sėklytė neturi galimybės prasiskverbti per samanas iki dirvožemio. Netgi suaugę augalai dygdami pavasarį sunkiai iškelia žiedus per miško paklotę ar sukritusių pernykščių žolių kilimą. Taigi klajodami giliai miške šių augalų vargu ar surasite. Dauguma jų glaudžiasi natūraliuose šlaituose arba prie kelių, aikštelėse, kur apsisukinėja automobiliai, perkraunama mediena.

Visgi daugiausiai samanų pažeidimų rasime kirtavietėse, kur atkuriant mišką ariamos vagos pušelių sodinimui ar natūraliam užsisėjimui. Juk netgi tokie galingi medžiai kaip pušys sunkiai užsisėja storoje samanų paklotėje. Šiuo atveju pušų ir šilagėlių poreikiai visiškai sutampa. Šilagėlės greitai išplinta vagose. Žinoma, tik tuo atveju, jei gretimais jų buvo.

Bent jau Labanoro girioje šilagėlių nemažėja, ūkininkavimo režimas joms palankus, tačiau mane stebina gamtininkų planai. O jie tokie: šilagėlių užsisėjimo palengvinimui deginti miško paklotę, t.y. sukelti kontroliuojamus miško gaisrus. Nelogiškumą čia įžvelgiu bent dviejose vietose. Pirma. Nudeginti pavyktų tik nedidelius plotus, bent šimtus kartų mažesnius už kasmet suariamus plotus. Antra. Turbūt nereikia priminti, kad gaisro metu sudega visi samanose gyvenantys smulkieji gyviai. Ar tokia kaina priimtina?

Jau senokai išmokome, kad pievų šienavimas ne naikina, bet platina retuosius pievų augalus. Juk natūralias pievas ir sukūrė valstietis su savo dalgiu, šimtmečius ar net tūkstantmečius tęsdamas tradicinę ūkinę veiklą. Gamta tiesiog prisitaikė, išplito tokie augalai, kuriems toks ūkininkavimo režimas tinka. Be abejo, nutraukus šienavimą pievos pakinta, užželia krūmai, vėliau ir medžiai. Retieji saugotini augalai išnyksta. Taigi pamąstykime, ar miškuose tūkstantmečius vykdoma žmogaus veikla taip pat nepalieka panašaus pėdsako. Manau, vėjalandės šilagėlės puikus pavyzdys, kaip augalai prisitaiko prie ūkinės veiklos ir ji tampa bene vienintele jų išlikimo sąlyga.

 

Vėjalandės šilagėlės - šlaitiniai augalai, tad gerai jaučiasi tik nuolat pažeidžiamame dirvožemyje. Kelininkų greideruojamos ar kitaip tvarkomos šalikelės, geležinkelio pylimų pakraščiai, miškininkų suartos kirtavietės paskatina greitą augalų išplitimą. Daug sykių stebėjau, kaip po biržės suarimo praėjus keliems metams vagos ima mėlynuoti nuo šilagėlių žiedų. Nedrįsčiau sakyti, kad visos jos užsisėjo. Matyt dalis ten ir augo, tik nepajėgė pakilti per samanų dangą. Po 10-15 metų, jaunuolynui tankėjant, šilagėlėms ateina kritiškas metas ir jas gelbėja tik ankstyvas jaunuolyno ugdymas. Žinau kokių 30-40 šilagėlių radimviečių. Daugumoj tai pavieniai kereliai medienos sandėlių vietose, nes čia perkraunant medieną vėlgi pažeidžiama samanų danga. Didžiausia radimvietė palei plentą džiugino 2-3 tūkstančiais žiedų, bet po kelio rekonstrukcijos aptirpo. Tikiuosi ilgalaikiam periode jos atsigaus bei pagausės ir ši ūkinė veikla joms bus tik į naudą. Šios šilagėlės iš Obelų rago miško, kur težydi gal pora šimtų žiedų.

Jonas BARZDĖNAS