Mes turime 208 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5462
mod_vvisit_counterŠią savaitę:31443
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:130696
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

PRAMOGINIAI SKAITINIAI. Keliai, keleliai...

2021 m. balandžio 24 d.

Čia vienas pasakė „Ne rožėmis klotas buvo mano gyvenimas“.

O jeigu būtų klotas rožėmis? O žmogus toks visiškai basas! Kažin ar apsidžiaugtų. Jau geriau būtų jo kelias kokiais gvazdikais, jurginais ar pivonijomis klotas. Juk gvazdikai taip maloniai kvepia. Kada čia mačiau – eina toks žmogelis, sunkiai keldamas kojas ir svyruodamas. Pargriūtų ant kokio kelio, pivonijomis kloto, saldžiu miegu kaip pūkų pataluose pamiegotų. Jokio streso...

O senovėje kelių iš viso nebuvo. Jei koks medžiotojas ta pačia vieta eidavo medžioti, ar jaunikaitis mergindavo užsispyrusią paną, tai galėjo visai neblogas takas atsirasti. Kiek liaudies dainų apie tai sudėta... Sako, kad takai tais laikais tik takažole būdavo kloti.

O jau kiek vėliau, kai visokie keliautojai ir prekiautojai leisdavosi į tolimus kraštus kupranugariais, mulais, asilais, žirgais ir pėsčiomis, tai ir į mūsų gyvenvietes ir pilis užsukdavo. Visokių užjūrio pipirų, brangakmenių ir šilkų ir sėklų atveždavo. Ir keikdavo mūsų kelius:

- O kokie jūsų keliai! Nei pereiti, nei perbristi, nei perplaukti!

O mūsų valdovai į tai rūsčiai atsakydavo:

- Tai ką, mums kelius gal šermukšniais ar lazdynais iškloti?

Supratę, kad iš šermukšnio galima neblogą vėzdą padirbti, o iš lazdyno – smagią lazdą, vėl kraudavosi savo prekes ir spėriai važiuodavo prie kitos pilies. O gal mūsų pilyse iš jų dar ir muitus nuplėšdavo? Aš patikėčiau.

O kaip ten kunigaikščio Vytauto laikais? Sako, kad kažkur dabartinio Cirkliškio teritorijoj stovėjęs Vytauto dvaras. Tai kuo tas jo kelias buvo išklotas? Negi pamiškėmis, sausesnėmis vietomis su visa palyda maklinėdavo? Manyčiau, kad sutikdami savo valdovą bent jau prie dvaro nuo laiptų kokį kilimą paklodavo, vietinių muzikantų kanklėmis ir medinėmis dūdomis trimituodavo, kad visa apylinkė sužinotų apie svarbų įvykį.

Va jau rusų caras 19 a. pradžioje sugalvojo, kad keliai turi būti tiesūs kaip strėlės, o grindžiami akmenimis, nes jų pirkti nereikėjo, voliojosi visuos pašaliuos. Kiek luktelėjęs, Napoleonas gražioje karietoje į Maskvą būtų galėjęs prabangiai važiuoti! Kur tau! Ir ko skubinosi? Sako, kad dėl to skubėjimo jo kareiviai skendo „plačioje Kūnos upėje“. Skendo Kūnoje jie nuo visai kitų priežasčių, nes rekvizavo parduotuvėse buvusius bent kiek stiprumo turinčius gėrimus ir labai skubėjo tuos gėrimus panaudoti. Kai kurie skendo gėrimų bačkose, tai su upe ir supainiojo.

O tų „brukavotų“ kelių gerumas neišpasakytas. Pasakoja seni žmonės, kad vežikai tame kelyje dažnokai užsnūsdavo. Tai jų žirgai, o tuos diližanus traukdavo visas jų tabūnas, buvo taip stipriai išmokyti, kad tarpusavyje pasitarę tais keliais iki kitos pašto stoties sėkmingai nuveždavę krovinius ir keleivius. Čia ir vežikas atsibusdavo, o pasistiprinęs ir gerai prisisprogęs vos į savo pasostę įsiropšdavo. Bet gi žirgai mokyti, toliau gražiai dardėdavo ar Petrapilin, ar priešinga kryptimi „į Europą“.

Jau 20 a. pradžioje Prūsijos kaizeris Vilhelmas II stipriai vėluodamas bandė mūsų krašte mėgdžioti rusų carą. Tai iš Švenčionių link Švenčionėlių tiesiai į Golodajevkos kaimą kelią išbrukavojo. Gal būtų ir visą kelią tokį tiesų padarę, bet į tą kalną jų „tamabyliai“ negalėjo užvažiuoti. O ir kariauti atsibodo, tai taip ir liko nebaigtas kelias. Dar ir dabar tą kelio gabalą galite pamatyti – tikra vokiška kokybė, jau šimtas metų kaip neremontuotas, bet važiuoti dar galima. Tik niekas nenori akmenimis klotu keliu važiuoti. Aplink asfaltu greičiau.

O kaip Švenčionyse klodavo asfaltą prieš kokius 60 metų? Už mūsų miesto, toj pusėj, kur saulė teka iš rytų trupindavo akmenis ir gamindavo skaldą. Kelių skyrius turėjo lygiai vieną plentvolį ir lygiai vieną „smalos“ mašiną. Su savivartėmis atveždavo tą skaldą, pildavo ant kelio. Tokiu dūmijančiu greideriu išlygindavo paviršių. Kur nepasisekdavo greideriui, ten linksma jaunų darbininkų ir darbininkių brigada su grėbliais ir kaladėmis tą skaldą lygindavo ir tankindavo. Po to porą kartų pravažiuodavo jo didenybė plentvolis. Taip ateidavo bene svarbiausias asfalto klojimo momentas, nes pasirodydavo „smalos“ mašina. Ji solidžiai, neskubėdama važiuodavo tik ką išlyginta skalda ir purkšdavo smalą. Procesą stebėdavo minios žioplių. Ne šiaip sau „kumelio juokas“, o asfaltuojama pati pirmoji gatvė Švenčionyse. Nieks tokių „ciūdų“ dar nematęs gyvenime. Po to darbininkai ir darbininkės „šiupeliais“ mesdavo smulkią skaldą ant smalos, visa tai lygindavo su savo grėbliais, o po to dar kartą viską suspausdavo ir išlygindavo plentvolis. Po kokios valandos ar dviejų jau galima buvo nauja ir modernia kelio danga pravažiuoti ne tik dviračiu ar motociklu, bet ir krovinine mašina. Lengvųjų automobilių buvo tiek mažai, kad apie juos net neverta šnekėti. Važiuotojų padangos aplipdavo smulkiais šiek tiek smaluotais akmenukais, kurie linksmai stuksėdavo į važiuojančią transporto priemonę. Basi vaikėzai bėgiodavo tuo ką tik paklotu šiltu asfaltu, jų pėdas maloniai kuteno vėstanti smaluota skalda, visiems buvo linksma ir smagu. Pamatykit jūs dabar žioplinėtojus, kai kur nors tiesiamas asfaltas! O be to, šitaip jau nieks asfalto netiesia. Dabar jokios romantikos. Ropoja per skaldą karščiu alsuojanti pragaro mašina, kuri pro vieną galą ryja sunkvežimius garuojančio asfalto dangos mišinio, o kitame gale jau palieka lygią asfalto dangą. Belieka tik su plentvoliu šiek tiek pažaisti.

O kur gi rožėmis kloti keliai? Aš nežinau, kuo klotais keliais iškeliavo, išvažiavo, išskrido daug linksmo ir talentingo Lietuvos jaunimo, ir jau daugiau kaip porą dešimtmečių neranda tinkamų rožėmis klotų kelių atgal sugrįžti. Kad ir kaip kadaise sunku buvo čia gyventi, bet miestelių ir kaimų pakelėse žydėjo gėlės. Žmonės jas patys sėdavo ir sodindavo, nes „taip gražiau gyventi“. Darželiuose augino jurginus, bijūnus, auskarėlius, lelijas, nasturtas, gvazdikus, sausučius, šalpusnius, našlaites, žibutes, rūtas, mirtas, medetkas, šalavijus, visokius ratilius, paprasčiausias pakalnutes, ramunes ar net flioksus. Dovanokit, jei kokią svarbią gėlę praleidau. Šalia namų dažnai matydavai alyvų krūmą, jazminą ar paprasčiausią erškėtrožę, o šalia kelio tokias gėles, kurios būdavo daugiametės, arba užaugindavo daug sėklų. Eini ar važiuoji, o aplinkui matai jūrą gėlių ir taip smagu pasidaro.

Dabar štai turime beveik viso pasaulio gėles, tačiau džiaugsmas neima, nes kaimynė „gavo“ kažkokių naujų, kurių ir pavadinimo nieks nemoka ištarti. Tokia reta veislė! Tiesiog rūpestis užgraužia pagalvojus, kad ant gėlės gali nutūpti koks nekultūringas vabalas. O tos mūsų prosenelių gėlės augdavo beveik pačios, tik nuo piktžolių šeimininkės ir jų dukros saugojo. Taigi mūsų keliai ir gatvės tegul ir nebuvo gėlėmis nuklotos, bet gatvių pakraščiuose žydėjo gėlės. Nebuvo nei „dizainerių“, nei „kaučerių“, nei agronomų, o mūsų moterys ir merginos papuošdavo gėlėmis ne tik savo darželius. Ir eidavai, bėgdavai, važiuodavai tais keliais džiaugsmingai traukdamas į save gėlių aromatą, užmiršdavai visus savo nepriteklius ir bėdas, nors valgyti dažnai tebuvo bulvė, svogūnas, druska, vanduo ir truputis duonos... su pelais.

Izidorius KIMSĖNAS