Susitikus su kaimynais Viktorija ir Jonu Zenkevičiais, visada gauni teigiamos energijos ir pozityvumo pliūpsnį. Būdami jau garbaus amžiaus jie toli gražu neprimena ramiai sau tupinėjančių pensininkų. Ponia Viktorija visai neseniai kiek atsitraukė nuo savo veiklos „Zepter“ kompanijoje, o p. Jonas atskaitos tašku pasitraukti iš aktyvios darbinės veiklos visu etatu pasirinko 80 metų jubiliejaus datą, kurią šventė šių metų balandžio 18 d. Į užtarnautą poilsį J.Zenkevičius išeina turėdamas beveik 60 metų (!) darbo stažą. T. y. beveik dvigubai daugiau negu būtinasis stažas senatvės pensijai gauti.

Taigi tai geras pretekstas šiek tiek pralaisvėjus karantinui susitikti su kaimynais. Be to, pora šiemet mini ir 55-ąsias vedybų metines, o p. Viktorijos skambutis pasidžiaugti bei padėkoti už jos vyrui parodytą visų pagarbą ir dėmesį ir frazė, kad jos laimingiausias loterijos bilietas – vedybos, dar labiau suintrigavo...

„Mano mylimas vyras Jonas Zenkevičius balandžio 18 d. atšventė garbingą aštuoniasdešimties metų jubiliejų. Dievas jam leido prasmingai gyventi ir dirbti ilgus metus, - pradeda pokalbį p. Viktorija. - Iš visos širdies savo ir mūsų vaikų Vitos ir Algio bei anūkės Dominykos vardu dėkoju „Alvivos“ vadovams ir kolektyvui už gražią vyrui surengtą šventę,  ypatingas dovanas ir gražius palinkėjimus, pagarbą ir nuoširdumą“. Sveikinimų jubiliatas sulaukė ne tik iš artimųjų, kaimynų, darbovietės, bet ir iš Seimo bei rajono savivaldybės. Žmonai pritaria ir santūrusis p. Jonas: „Žmonės ir šiltas tarpusavio bendravimas – brangiausias turtas gyvenime. Esu laimingas, kad turiu gražią šeimą, gerus kaimynus, gimines ir draugus bei darbo kolektyvą“. Jį iki širdies gelmių sujaudino darbovietėje surengta jubiliejaus ir išleistuvių šventė, kurios metu sulaukė ir itin šiltų žodžių, padėkų, bet ir įspūdingo dydžio bei užburiančio vaizdo krepšį su valgoma puokšte, profesionalios menininkės graviūrą su išminties simboliu ir dar niekur nematytą rankų darbo atviruką, kuriame įrašytus žodžius ilgai nešiosis širdyje.

Į pensiją J.Zenkevičius išėjo iš tuometinio grūdų produktų kombinato, kur dirbo energetiku. Tačiau ne jo būdui namuose sėdėti. Gavęs kvietimą padirbėti vienoje Švenčionėliuose besikuriančioje siuvykloje, sutiko, nes energetikos reikalus ir elektros ūkį gerai išmanė. Po kurio laiko atėjo į UAB „Alviva“, kurioje išdirbo septyniolika metų. Iki šių dienų čia jis rūpinosi siuvimo mašinomis, elektros instaliacija ir kitais su tuo susijusiais darbais. Vyras džiaugiasi įsiliejęs į draugišką kolektyvą, dalykišku ir nuoširdžiu bendravimu su direktoriumi Vaclavu Aleksandrovičiumi, kuris vertina darbščius ir patyrusius profesionalus. „Darbe labai svarbu ne tik atlyginimas, geros darbo sąlygos, bet ir darbdavio požiūris į darbuotoją, - sako p. Jonas. - Jausdavau ir iki šiol jaučiu direktoriaus palaikymą, įsiklausymą, nuoširdų domėjimąsi ir asmeniniais reikalais, buvau darbe reikalingas ir vertinamas, todėl ir dirbau su noru. Jaučiausi tarsi šeimoje“.

Dažną rytą ar vakarą p. Joną galima būdavo pamatyti minant dviračiu kelis kilometrus į darbą ir atgal. Štai tau – puikiausia mankšta, fizinis krūvis, apie kurių svarbą kalba ir medikai, ir sveikatinimo entuziastai! Gal todėl net ir aštuoniasdešimties sulaukęs p. Jonas negali skųstis didelėmis sveikatos problemomis. Aišku per tiek metų susitikimų su gydytojais neišvengta, tačiau viskas susiklostė gerai.

Šie metai švenčionėliškių Zenkevičių šeimoje pažymėti dviguba sukaktimi – ir 55 metai santuokoje. Būdama jauna specialistė, 1965 m. p. Viktorija gavo paskyrimą dirbti į Švenčionėlius, į tuometinį grūdų produktų kombinatą. Čia ir sutiko jauną elektriką Joną, kaip pati juokiasi, savo laimingą loterijos bilietą. „Tarnybinis romanas, - meiliai žiūrėdama į vyrą šypsosi moteris. - Kuris tęsiasi iki šiol“. Pasak jų, tais laikais nebuvo madinga ilgai draugauti, pažindintis ar juolab, kartu gyventi. Susipažino, pamilo vienas kitą ir nė metams nepraėjus susituokė. Pasižadėjo tada gerbti ir mylėti vienas kitą ir šio pažado laikosi štai jau daugiau nei pusę šimtmečio. Palaiko vienas kitą ir darbuose, ir kasdieniniame gyvenime. Žmona rūpinasi buitimi, namų jaukumu, kaip skaniau pamaitinti, gražiau papuošti vyrą, o jis tvirtai ant savo pečių laiko visą namų ūkį. Štai visai neseniai name įsirengė dujinį šildymą, kad mažiau būtų rūpesčių (juk ne jaunyn eina...), tačiau neišardė ir senosios kietojo kuro sistemos, kad reikalui esant lengvai galima būtų kaitalioti ar sugrįžti.

Nors ir ne itin noriai vyras pritarė ir žmonos, kuri tuo metu nebuvo jaunuolė, avantiūrai išvažiuoti užsidirbti į Ameriką. Nors ir nelengva pradžia buvo, bet p. Viktorija visose situacijose surasdavo išeitį,  susipažino su daugeliu iškilių Amerikos lietuvių bendruomenės narių, padėjo jiems buityje, dalyvavo bendruomenės šventėse, pakeliavo, pamatė JAV platybes, kultūrų ir gamtos įvairovę, užsidirbo pinigų. Apie jos kelionę rašiau „Švenčionių krašto“ laikraštyje. „Tiek Lietuvos, kiek tada Amerikoje, niekur daugiau nemačiau, net pačioje Lietuvoje. Renginiuose jūra tautinių drabužių, gintarinių papuošalų, vėliavų“, - pašnekovei ir dabar sužiba akys visa tai prisiminus.

Džiaugiuosi, kad šie šaunūs žmonės pasidalino su manimi dalele savo gyvenimo, o aš savo ruožtu – su laikraščio skaitytojais.

Pašnekovams iš visos širdies linkiu stiprios sveikatos, santarvės ir darnos, kad ir toliau juos suptų artimi ir mieli žmonės ir kad jų gyvenime bus dar daug, daug įvairiausių jubiliejų. Manau, kad prie šių linkėjimų prisidės visi, kurie skaitys šias eilutes.

Irena POŽĖLIENĖ