Sakykite ką norite, bet pavasaris, kurį matome dabar, yra ir vėl kitoks. Koks? Būtų galima sakyti, kad jis žalesnis, margesnis... tačiau yra ir dar svarbesnių jo įvertinimų ir palyginimų. Pats tinkamiausias, matyt, būtų toks: bręsti pradedantis pavasaris.

Pavasario branda – savotiška, bręsdamas jis ruošia pagrindą visiems metams, jų sėkmei. Ta sėkmė gali būti įvairi: kai kam – gausios jauniklių vados, kitiems – užmegztos sėklos ir vaisiai. Mes, vis mažiau priklausantys nuo gamtos, tenkinamės ne tokiais svarbiais išoriniais rodikliais – mums pakanka saulės, šilumos ir šilto vandens. Nedaug, tiesa?

Pavasaris – kūrėjas ir statytojas. Dabar jis sukūręs jau tiek daug, kad apsižvalgius galima nustebti ir pasimesti: kur mes buvome, kad visko nepamatėme. Pabrėžiu žodį „visko“, nes tai iš esmės – neįmanoma. O iki šios dienos, žiūrėkite, žiedalpius jau barsto žibuoklės, baigia žydėti šalpusniai, rūteniai. Šių augalų pavasaris baigiasi, dabar jie brandins sėklas, jas išbarstys. Rūteniai greitai nugels, nuvys, o gegužės gale jų nerasime – iki kito pavasario.

Tačiau daugiausia – dar tik gimstančios, užsimezgančios gyvybės. Kasdien žaliu rūbu vis tirščiau rengiasi miškai, žaliu lygiu kilimu dengiasi pievos. Ir želmenys pakilo, nes visiems jiems reikia saulės, šilumos ir drėgmės. Ypač drėgmės. Kartu su šia žaluma pasaulin kopia vabzdžiai, kuriems nauji lapai, žiedai yra maistas. Paskui vabzdžius kyla paukščiai, šikšnosparniai – gamtos gyvoji grandinė tampriai susieta, joje nebūna trūkstamų grandžių.

Kol mes laukėme pavasario, jis atėjo, sutvirtėjo... Nežinau, ar visi spėjo paragauti sulos, prisirinkti didžiųjų dilgėlių ūglių ir garšvų. Ko jau ko, bet šių pavasario žalumynų yra daug, jų rinkti niekas nedraudžia. Žinoma, nereikia plėšti meškinių česnakų, kurie labai jautrūs skainiojimui. Ši rūšis kol kas nėra įrašyta į raudonąją knygą, tačiau aplinkosaugininkai jos statusą greitai pakeis. Tiesa – to mums ir nereikia, nes saugoti visa, kas reta, kas jautru ir kas bet kada gali išnykti, nebūtinas įstatymas; tam pakanka žinojimo ir mūsų visų supratimo bei geros valios. Negi viso to mes neturime?

Keliaujantys po miškus turi kuo džiaugtis – aplinkui tiek visokio grožio. Karantinas mus priartino prie gamtos, daug kas vėl prisiminė augalų, paukščių ir drugių pavadinimus, nufotografavo ir juos pačius, dalijasi jų nuotraukomis. Tačiau yra gyvių, kurių niekas nenori fotografuoti. Maža to, niekas nenori net jų sutikti. Tie gyviai – erkės. Ar jie jau atgiję?

O taip, erkių gamtoje labai gausu. Tą gausą papildo seniau buvusi gana reta pievinė erkė. Ji daug lėtesnė, ne tokia „kibi“. Ir sutinkama ji ne pačiam miške, o miško pievose, pamiškėse ir gali būti labai gausi. Kaip „labai“? Sakykime, tokia pieva praėjus 10 metrų, galima ant savo rūbų rasti 50 šios rūšies erkių. Ko gero, vien tik nuo tokios žinios daug kam oda pašiurpsta. Tačiau visų erkių lengva išvengti miškuose keliaujant keliais ar plačiais takais. Dabar tai netgi rekomenduotina, nes brautis per miškų tankmes nėra reikalo – taip mes ne tik erkes rinksime, bet ir paukščius nuo lizdų baidysime, žvėris kelsime iš guolių. O to niekam nereikia...

Išlydėję balandį jaučiame nemenką nostalgiją – jis buvo taip pat kitoks, tik vėsesnis, ilgiau užtrukdęs vėsą bei drėgmę ir sudaręs sąlygas vėluoti gamtos reiškiniams, gyvūnams, augalams. Tačiau šis balandis po keleto sausros metų yra gaivesnis ir net smėlynuose augalai auga gražiai, žydi vešliai. Štai vėjalandės šilagėlės šiluose, smėlėtuose dzūkų pakraščiuose žydėjo kaip niekada gausiai. Taip taip, jau sakome „žydėjo“, nes dabar daug kur jos jau nudžiūvo: pavasaris tapo visai kitoks!

Selemonas PALTANAVIČIUS