Mes turime 388 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3437
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19638
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95668
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Meilę pražudė melas

2021 m. gegužės 8 d.

Buvau paprasta kaimo mergaitė. Baigiau žemės ūkio technikumą, gavau paskyrimą į tolimą rajoną. Apie būsimą darbovietę iš viso nieko nežinojau. Net tame rajone niekada nebuvau buvusi.

Nuvažiavau. Dar ir dabar prisimenu, kaip drebėjo kojos einant į kolūkio pirmininko kabinetą. Pasikalbėjome lyg per tardymą. Paklausė, ar sugebėčiau dirbti mechaninių dirbtuvių dispečerinėje. Atsakiau, kad sugebėsiu, nors neturėjau jokio supratimo apie tą darbą. Manau, kad lygiai taip pat būčiau atsakiusi ir tada, jei būtų buvęs pasiūlytas kitas darbas.

Tose mechaninėse dirbtuvėse daugiau moterų nebuvo. Kažkoks vyriškis, priėjęs prie manęs, lyg ir bandė paaiškinti mano darbo specifiką, bet naudojo tokius „vyriškus“ posakius, jog aš tik raudau, mikčiojau ir nieko nesupratau. Kol įgudau, kasdien sulaukdavau priekaištų, kad ne taip padariau, ne tą žmogų į kažkurį darbo barą nusiunčiau, ne taip važtaraščius užpildžiau ir t.t. Kai jau buvau nusprendusi, jog bėgsiu iš čia neatsigręždama, lyg ir pradėjo sektis. Susidraugavau su jaunais vairuotojais, traktorininkais, kurie dar patys nebuvo pamiršę pirmųjų darbo mėnesių naujame kolektyve. Jie man netgi surašė pavardes tų, su kuriais reikia nesiginčyti – pasakyti, kur ir ką jie tą dieną turi dirbti, ir nesileisti į jokius ginčus.

Prisimenu, kad labai bijojau aštrialiežuvio dirbtuvių vedėjo Valdo, kuris svaidėsi žodžiais lyg žaibais. Net žadą užimdavo, kai pamatydavau jį įžengiantį pro dispečerinės duris. Netgi kartą pagalvojau, kad reiktų kažkam pasiskųsti dėl tokio jo elgesio, bet nesugalvojau kam. Pirmininkas tokiems niekams laiko niekada neturi, o tiesioginis mano viršininkas – irgi ne kuo geresnis. Visas džiaugsmas tik tas, kad jis ateidavo labai retai ir tik su konkrečiu reikalu.

Gal tik besibaigiant metams kažkiek išdrąsėjau, išmokau atsikirsti nelaikantiems liežuvio, į kai kurias replikas nebekreipdavau dėmesio, o ir raudonis mano skruostus retai teišpildavo. Bet kaip tik tada mane ištiko „baisus dalykas“ – supratau, kad tą Valdą aš, ko gero, įsimylėjau. Įsivaizduokit – jo laukti pradėjau. Na, taip, gražus buvo. Netgi labai, bet kad atsitiks būtent taip, niekada nepagalvojau...

Valdas, manau, pajuto, kad aš jo atžvilgiu pasikeičiau. Tik labai ilgai nesupratau vieno dalyko, kad pajutęs nelabai slepiamą mano palankumą, ėmė tuo naudotis. Kitaip sakant, atnešdavo man šūsnis įvairiausių dokumentų, kuriuos aš turėjau užpildyti. Puikiai žinojau, kad tai ne mano darbas, bet neatsisakydavau. Vos tik baigdavau vieną jo užduotį, parūpindavo kitą. Ką jis veikdavo tuo laiku, kai aš už jį dirbau, nežinau.

Po keleto mėnesių sužinojau, kad jis neakivaizdiniu (tuomet taip vadinosi) būdu mokosi tuometinėje Žemės ūkio akademijoje. Atsitiko taip, kad daug įvairiausių rašto darbų už jį dariau aš. Valdas už tai man dažniausiai net ačiū nepasakydavo. Aš jam buvau tiesiog tik naivi, bet gabi, jo komandas besąlygiškai vykdanti kaimo mergelė.

Kai Valdas kažkodėl išsikėlė gyventi į už kokių 15 kilometrų esatį rajono centrą, darbo kolūkyje nemetė. Kadangi tuomet mūsų kolūkyje jokios maitinimo įstaigos nebuvo, aš parbėgdavau namo (gyvenau netoli) papietauti. Vieną kartą (aplinkybės taip susiklostė) kartu papietauti pakviečiau ir Valdą. Jis mielai sutiko. Nuo tada jis būtent pietų laiku dažnai surasdavo „neatidėliotiną“ reikalą ateiti pas mane. Aš, žinoma, visada pasiūlydavau jam sriubos. Vėliau nė pati nepajutau, kad pradėjau pietums gaminti vis didesnes porcijas...

Ką jau čia slėpti, ilgainiui Valdas ir nakvoti likdavo pas mane. Pasiteisindavo tuo, kad pavėlavo į paskutinį autobusą ar kokią kitokią priežastį sugalvodavo. Aš gi viskuo aklai tikėjau. Tiesiog kiekvienu žodžiu. Gal kad užaugau tokioje šeimoje, kurioje nebuvo melo, veidmainystės, bendravimas buvo grįstas pasitikėjimu ir paprasčiausiu kaimietišku padorumu. Tėvai man niekada nesakė, kad ne visi žmonės (gal ir patys to nežinojo, juk mažame kaime kitokios bendravimo taisyklės) gyvena taip, kaip jie, kad yra tokių, kurie netgi žiūrėdami į akis, išsisukinėja, meluoja, naudojasi patiklumu, paprasčiausiai

išnaudoja ir kt.

Po gal trijų tokios, iš šono žiūrint, keistos mūsų draugystės su Valdu (nei aš jam prisipažinau meilėje, nei jis man tą sakė), metų aš vartydama kažkokius dokumentus radau užrašytą jo gimimo datą ir miesto adresą. Svarbiausia, gimimo diena – artimiausią savaitgalį. Tada ir sugalvojau padaryti jam staigmeną. Tiesa, kažkurio pokalbio metu tarsi netyčia paklausiau, ką jis veiks savaitgalį. Atsakė, kad namuose mokysis. Man to užteko.

Sulaukiau savaitgalio. Nusipirkau puokštę gėlių (tais laikais tai nebuvo labai paprastas veiksmas), išrinkau dovaną ir sugalvojau paskutiniu autobusu nuvažiuoti (paskutinis autobusas išvažiuodavo 19 val., buvo kovo mėnuo, todėl tokiu laiku dar tamsu, o aš nenorėjau, kad mane išvažiuojančią su puokšte gėlių kas nors matytų) pas Valdą, jį pasveikinti, labai tikėjausi pas jį ta proga išgerti taurę vyno ir, suprantama, pernakvoti, nes grįžti namo paprasčiausiai jau nebebuvo kuo.

Susiradau jo namą, mačiau lange šviesą, todėl drąsiai lipau laiptais į trečią aukštą. Lipdama girdėjau kažkokį klegesį, linksmą juoką, šūksnius. Pagalvojau, kad kažkurie Valdo kaimynai kažką švenčia.

Valdo buto durys dideliam mano džiaugsmui buvo neužrakintos. Įėjau ir... nustėrau – didysis trijų kambarių buto kambarys pilnas svečių, stalas nukrautas valgiais ir gėrimais, kažkas sakė tostą, kažkas kažkam liepė išgerti iki dugno...

Aš taip ir sustingau koridorėlyje. Tai buvo taip netikėta. Laimei, manęs niekas nepastebėjo. Akimirką padvejojusi gėles numečiau ant batų dėžės, tiesiog ant grindų padėjau dovaną ir tylutėliai išslinkau. Tik tada, kai atsidūriau gatvėje, pajutau, kad mano skruostais ritasi ašaros. Kažkodėl skubėjau kuo greičiau nutolti nuo šio namo (net ir lauke girdėjosi muzika) ir tik tada, kai jau buvau išėjusi į pagrindinę gatvę, pagalvojau apie tai, ką man daryti toliau. Ne tik draugų, bet netgi jokių pažįstamų šiame mieste neturėjau, taksi tais laikais naktimis gal net nevažinėjo. O ir būsena mano buvo tokia, kad nieko nenorėjau nei matyti, nei girdėti. Namo parėjau paryčiais, žinoma, pėsčia. Džiaugiausi tik tuo, kad niekas manęs nematė nei išvažiuojančios, nei grįžtančios...

Pirmadienį eidama į darbą galvojau tik apie Valdą: ką jis pasakys, kaip atrodys, ką papasakos. Įdomiausia buvo tai, ar jis suprato, jog ir aš ten buvau...

O Valdas į dispečerinę užėjo tik prieš pat pietus. Linksmas, gerai nusiteikęs, pasiruošęs pas mane papietauti. O aš visas ambicijas ir pyktį užgniaužus pasakiau, kad labai nekaip jaučiuosi, todėl pietauti neisiu, o ir valgyti nenoriu. O po keletos sekundžių trukusios pauzės šiaip ne taip išspaudusi šypseną paklausiau, kaip jis praleido savaitgalį. Atsakė, kad neturi ką pasakoti, nes tiesiog nuobodžiavo. Dieną šiek tiek mokėsi, o vakarą praleido prie televizoriaus...

Tokio įžūlaus melo negalėjau ištverti. Išklojau visą tiesą apie paliktas gėles, dovaną ir jo gimtadienio šventę. Pasakiau, kad labai giliai įsižeidžiau ne dėl to, kad manęs nepakvietė, bet dėl melo apie nuobodžiai praleistą savaitgalį...

Po beveik metų aš ištekėjau už labai gero žmogaus, dirbusio vairuotoju. Valdas išvažiavo gyventi į miestą. Mūsų keliais išsiskyrė ištisiems dešimtmečiams...

Prieš porą savaičių palaidojau jaunystės dienų draugę. Einant iš kapinių lyg kas specialiai pasuko mano galvą į kairę – pamačiau paminklą, ant kurio didelėmis raidėmis buvo iškaltas vardas ir pavardė. Žinote kieno? Ogi Valdo. Kažkas papasakojo, kad gyvenime jam labai nesisekė, kad net tris kartus vedė ir visus tris kartus žmonos jį paliko. Likęs vienas, prasigėrė. Vieną labai šaltą žiemos dieną žmonės jį rado gatvėje sušalusį...

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis