Kovo 31 d. Kaune vyko Palangos grąžinimo Lietuvai 100-mečio paminėjimas. Minėjimo metu buvo pristatytas LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo ir Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos atminimo medalis „Palangos grąžinimo Lietuvai 100-mečiui“.

1422 m. rugsėjo 27 d. Lenkijoje prie Melno ežero buvo pasirašyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Kryžiuočių ordino taikos sutartis, kurią pasirašė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, Lenkijos karalius Jogaila, Kryžiuočių ordino Didysis magistras Paul von Rusdorf, Livonijos magistras Siegfried Lander von Spanheim, Vokietijos magistras Eberhard von Siensheim. Iš viso šis dokumentas pažymėtas 114 Lietuvos, Lenkijos, Kryžiuočių ordino, Livonijos ir Vokietijos kilmingųjų antspaudais. Šia sutartimi buvo užbaigta Kryžiuočių ordino agresija prieš Lietuvą, pretenzijos į Žemaitiją ir buvo nustatyta pirmoji siena su ordinu: „kairiajame ir dešiniajame Nemuno krante siena ėjo dvi mylias Šventosios upeliu, paskui tiesiai per dykrą iki Jūros upės, paliekant ordinui kairėje Nemuną su dviejų mylių žemės juosta dešiniajame krante. Toliau siena ėjo nustatytą vieną mylią Jūros upe, paskui tiesiai per dykrą, paliekant ordinui Nemuną, Rusnę, Kuršių marias ir Klaipėdą...“ Melno sutarties nustatytos sienos demarkacija pradėta 1423 m. gruodžio mėnesį, o Klaipėdos apylinkėse šis darbas prasidėjo 1425 m. rugpjūtį. Iki šiol pietiniame Palangos miško masyve yra išlikę šios šimtmečius egzistavusios demarkacinės sienos fragmentai.

Nuo Melno sutarties Palanga ir Šventoji beveik keturis šimtmečius priklausė LDK kaip vienintelė prieiga į Baltijos jūrą.

1794 m., sukilimui prieš Rusiją ir Prūsiją pralaimėjus, Lietuvos-Lenkijos valstybė buvo padalinta trečią kartą. Abiejų Tautų Respublika (ATR) nustojo egzistavusi. Rusijos okupuotose žemėse buvo steigiami administraciniai valdymo vienetai – gubernijos. Iki 1794 m. likusios LDK žemės buvo paskirstytos į kelias gubernijas, o vėliau į vieną – Lietuvos guberniją. Caras Aleksandras I Lietuvą padalino į dvi gubernijas – Vilniaus ir Gardino, o kiek vėliau Vilniaus guberniją – į Vilniaus ir Kauno gubernijas. Žemaitija (tuo pačiu ir Palanga su Šventąja) priklausė Kauno gubernijai. Latvija priklausė Kuršo gubernijai, prie kurios 1819 m., nepaisant Melno sutartyje numatytų ribų, buvo prijungta Palanga. Lietuva visiškai neteko priėjimo prie jūros. Palangoje gyvenantys bajorai, pirkliai ir Kurliandijoje gyvenę pasiturintys vokiečiai kreipėsi į carą, prašydami Palangą ir Šventąją priskirti prie Kuršo gubernijos, kur buvo geresnės ekonominės sąlygos ir nesudarydavo didesnių sunkumų važinėti ir prekiauti (uostai) su Vokietija ir Prūsija (priklausė Klaipėda).

Dar vykstant I-ajam pasauliniam karui lietuviai ėmėsi žygių grąžinti Palangą į Lietuvos sudėtį. 1916 m. birželio mėn. Jonas Basanavičius, Aleksandras Stulginskis, Antanas Smetona, Petras Klimas, Steponas Kairys ir Mykolas Biržiška savo memorandume Vokietijos kariuomenės Rytų fronto vadui generolui Erichui Ludendorfui pareiškė nuostatą, kad kai kurios Kuršo parapijos ir Palanga turėtų būti priskirtos prie Lietuvos teritorijos. 1917 m. lapkričio 2-10 d. Berne (Šveicarija) vykusioje užsienio lietuvių visuomenės atstovų konferencijoje, kurioje dalyvavo Lietuvos Tarybos delegatai Antanas Smetona, Jurgis Šaulys ir Steponas Kairys, buvo pritarta, kad į atkuriamos Lietuvos valstybės žemes turi įeiti Klaipėda ir Kuršo gubernijos dalis su Palanga.

Po revoliucijos Rusijoje ir I-ojo pasaulinio karo subyrėjus Rusijos, Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijoms, Europos politinis žemėlapis pakito, tapo būtinybė nustatyti besikuriančių jaunų nepriklausomų valstybių sienas. 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas nenumatė pageidautinų valstybės teritorinių ribų, paminėta tik sostinė Vilnius. 1918 m. lapkričio 18 d. Latvijos Nepriklausomybės paskelbimo akte buvo suformuluota mintis, kad visa buvusi Kuršo gubernija (tame tarpe Palanga ir Šventoji) sudarys Latvijos Respublikos teritoriją. Taip Latvijos teritorijoje pradžioje de jure, o vėliau ir de facto atsirado visas Kuršas su Palanga. Savo aktą Latvija patvirtino ir plebiscitu.

Palangos grąžinimas Lietuvai buvo labai sudėtingas, nes Latvija visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti šį jūros kampelį, kuris teikė priėjimą prie jūros. Prasidėjo Lietuvos ir Latvijos ginčai dėl Palangos ir Šventosios – Palangos ir Alūkštės apskrities. Ginčas užsitęsė beveik du metus, kol galop 1920 m. rugsėjo 28 d. Rygoje abi valstybės pasirašė sutartį, kad sienos klausimą turi spręsti Tarptautinė arbitražo komisija.

Kol vyko ginčas, Palangoje įvyko incidentas, kuris galėjo baigtis Lietuvos ir Latvijos karu. Vokietijai galutinai kapituliavus, Palangoje įsikūrė Lietuvoje ir Latvijoje gerokai aplamdytos generolo Pavelo Bermonto-Avalovo kariuomenės likučiai. 1919 m. lapkričio 23 d. palangiškiai, padedant iš Kretingos atėjusiems Lietuvos kariams ir milicininkams (10 karių ir 10 milicininkų), plėšikaujančius bermontininkus nuginklavo ir, palydėję iki Vokietijos sienos Nemirsetoje, atidavė vokiečių pasienio sargams. Praėjus keturioms dienoms į Palangą įsiveržė iš Liepojos atvykusi Latvijos kariuomenės kuopa, ginkluota 2 patrankomis ir 2 kulkosvaidžiais (150 kareivių). Nuplėšę ir sudraskę Lietuvos vėliavą, pareiškė, kad Palanga yra jų teritorijos dalis ir ją gins ginklu. Kretingos savanorių būrelis savo skaičiumi ir ginkluote neprilygo latviams, tad teko trauktis iš Palangos.

1920 m. rugsėjo 29 d., tarpininkaujant Didžiosios Britanijos misijos Baltijos šalyse atstovui Stivenui Talentui, ginčui spręsti buvo sudaryta komisija, į kurios sudėtį įėjo po du Lietuvos ir Latvijos atstovus. Šios komisijos pirmininku, kuriam turėjo priklausyti galutinis sprendimas, Didžiosios Britanijos vyriausybė paskyrė Edinburgo universiteto profesorių Džeimsą Jangą Simpsoną. Lietuvos delegacijai vadovavo Antanas Smetona, o nariu buvo paskirtas Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas. Mūsų atstovams talkino žinomas kalbininkas profesorius Kazys Būga, rašytojas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas. Abi pusės tvirtai laikėsi savo argumentų: Latvija – Kuršo gubernijos sienų neliečiamumo, o Lietuva rėmėsi istoriniu, etniniu ir ekonominiu paveldu. Komisijai dirbant ir neradus sąlyčio taškų bei abipusio susitarimo, 1921 m. kovo 21 d. galutinį žodį tarė komisijos vadovas prof. Dž.J. Simpsonas – Palangos kraštas ir 19,5 km pločio priėjimas prie jūros grąžinamas Lietuvai.

Ši žinia greitai praskriejo per Lietuvą. Lietuviai džiaugėsi atgavę Baltijos jūros kranto ruožą, atgavę išėjimą į plačiuosius Baltijos jūros vandenis, o iš ten ir į Atlanto vandenyną... Palangos krašto atgavimas buvo didelis mūsų jaunos valstybės diplomatijos laimėjimas ir Lietuvos autoriteto pakylėjimas...

1921 m. kovo 30 d. latviai pasitraukė iš Palangos. Jau tos dienos vakare į Palangą atvyko Kretingos šauliai (Kretingos šaulių skyrius įsteigtas 1920 m. spalio 25 d.) ir ėmėsi padėti palangiškiams sutikti garbingus svečius iš laikinosios sostinės – Kauno. Palangos gatvės buvo išpuoštos Lietuvos trispalvėmis vėliavėlėmis ir Vyčio skydeliais, pastatyti gėlių ir žolynų girliandomis papuošti Garbės vartai su užrašu „Sveiki, broliai“, pro kuriuos turėjo įžengti Lietuvos kariuomenė ir iš Kretingos geležinkelio stoties atvykę oficialūs valdžios atstovai.

1921 m. kovo 31 d. įvyko Palangos perėmimo iškilmės. Pro Garbės vartus prajojo 2-ojo kavalerijos pulko pirmasis eskadronas, vadovaujamas kapitono Povilo Plechavičiaus, ir 1 husaro pulko orkestras, pražygiavo Lietuvos kariuomenės pėstininkai ir Kretingos šaulių būrys. Į iškilmes buvo atvykę Steigiamojo Seimo vicepirmininkas Justinas Staugaitis, kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas, pasižymėjęs nugalint lenkų kariuomenę Širvintų – Giedraičių fronte, principingai ir atkakliai Lietuvos poziciją dėl Palangos derybose gynęs Antanas Smetona, rašytojai kun.Jonas Mačiulis – Maironis, kun. Juozas Tumas – Vaižgantas, Antanas Žukauskas – Vienuolis, daug svečių iš Kauno ir vietinių apylinkių gyventojai. Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje buvo aukojamos šv.Mišios, po kurių ant Birutės kalno įvyko iškilmingas minėjimas ir koncertas. Ir šiandien Palangos botanikos parke, užlipę ant Birutės kalno, prie ten esančios koplytėlės sienos pamatysime pritvirtintą lentelę su tuos įvykius menančiu užrašu: „1921 03 31 dalyvaujant Lietuvos kariuomenei, Palangos minioms ir svečiams grįžo Lietuvai Birutės ir Kęstučio dvasia gyvas buvęs Palangos kraštas“.

Edinburgo universiteto prof. Džeimsas Jangas Simpsonas (1873 – 1934) už palankų Lietuvai verdiktą ir grąžintą Palangos kraštą buvo apdovanotas LDK Gedimino ordinu ir viena gražiausių Palangos centrinių gatvių pavadinta jo vardu.

Stasys IGNATAVIČIUS

LŠS V.Putvinskio-Pūtvio klubo prezidentas

Dr. Raimundas KAMINSKAS

LŠS narys, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos

valdybos pirmininko pavaduotojas