Tokia jau ta mūsų žmogiškoji prigimtis – keiksnoti dabartį ir su nostalgija žvelgti per petį į praeitį. Beveik dauguma, su kuo tenka pasikalbėti šiais visuotinio uždarumo laikais, keiksnoja šaltą šių metų pavasarį. 

Taip, šiais metais gamta tarsi pritaria visiems valdžios įvestiems apribojimams ir gailėdama šilumos tarsi sako: „Sėdėkit namuose, nėra ko lakstyti po įvairiausius parkus ar lauko kavines.“ Taip, vėluoja ir žydėjimas, bet vos šoktelėjo šiluma, tuoj pražydo ir vyšnios, ir kaukazinės slyvelės, net ievos saulės atokaitoje jau skleidžia žiedus. Gamtoje viskas savo laiku. Suspės pražysti ir sodai, ir kiti vaismedžiai, medžiai, gėlės, neskubėkime keiksnoti mūsų motinėlės gamtos, nes ir ankstesniais pavasariais visko buvo. Buvo ir šalčių, ir sniego. Nesileisdamas į tolimą praeitį priminsiu dvejų paskutinių metų kelis epizodus. Štai 2019 m. gegužės 8 d. ryte iš Jono Barzdėno slėptuvės fotografavau gerves. Pratūnojęs joje kelias valandas, vos nesustirau iki gyvo kaulo, nes lauke buvo apie 7 laipsnius šalčio. Vaizdelis, žinoma džiugino akį, bet ne šerkšnotus ievų žiedus ir kitus augalus. O štai prieš metus, 2020 m. gegužės 12-osios rytą, nubudome iš pavasario į žiemą sugrįžę. Prisnigta buvo kaip reikiant, o ir snigo gal iki pusiaudienio.

Tokių pavyzdžių galėčiau rasti ir daugiau... Tad džiaukimės kiekviena į finišo tiesiąją išeinančio kalendorinio 2021-ųjų metų pavasario diena. Juk pavasario liko vos pora savaičių.

Algis JAKŠTAS