Ne apie „Šeimų gynimo maršą“ eis kalba. Bet kadangi pasaulis jau liečiasi prie pačios žmogaus prigimties... pasakysiu kai ką svarbaus. Pasakysiu priežastį, dėl kurios gyvenimas tapo neramus ir nenuspėjamas. Tai atsitiko dėl žymiai padidėjusios takoskyros tarp tėvų ir vaikų.

Švenčionių kraštas, kaip ir Ignalinos kraštas, yra sėlių genties kraštas. Nors Švenčionys yra jau riba. Sėlių gyventa palei Dauguvos upę ir žemyn. Po to sėlius iš pietų ėmė asimiliuoti lietuviai, iš šiaurės latgaliai. Taigi leiskit pasakysiu, kad aš pats pagal savo giminę iš Ignalinos kraštų visą laiką jaučiau lyg nedidelį svetimumą tai literatūrinei lietuvių kalbai ir net kultūrai. Maniškė, tegul ir tarmiška, bet gimtoji kalba, kažkuo kitokia nei visa ta kultūrinė lietuvybė. Tai kalbu norėdamas pabrėžti, koks svarbus žmogaus ryšys su tuo, kas yra tavo kultūriniai pradai. Tos savasties neištrynė kitų genčių atliktos asimiliacijos, laikas, kultūrinės invazijos.

Ir kai aš girdžiu apie baltų tautos bandymą ieškoti atramos ŠEIMOJE – prigimtinės šeimos idėjoje – aš labai nesunkiai aptinku viso šito judėjimo silpną vietą. Ogi jie šeima vadina vyro ir moters santuoką. Gerai. Bet ar tai gali atlaikyti globalaus pasaulio naujų tendencijų srautus? Brangieji, verčiau... bent jau dirstelėtumėt į Šventą Raštą! Vienas iš dešimties Dievo įsakymų skelbia: Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum ir tau gerai sektųsi. O tai reiškia, kad tavo laimė, sėkmė, sveikata tiesiogiai priklauso nuo tavo santykio su tėvais. O išties – nuo tavo santykio su protėviais, su jų atminimo pagerbimu, su Gimtine. Su savo kalba, tradicija, istorija.

Kai „maršo“ organizatoriai paskubom ima kažką daryti – tegu. Visos šiandieninės tendencijos ėmė matytis jau prieš 20... na, tegul prieš 10 metų atgal. Aš seniai stebėjau procesus... ir iš nuostabos negalėjau patikėti – vietoj savo idėjų įgyvendinimo ši tauta rieškučiomis sėmėsi vakarietiškas svetimybes ir gyrėsi esą labai gudrūs. Visais frontais sėmėsi. Dabar nubudo, kaip iš pagirių, paskubom kažką rezga. Argi galėjo neatsirūgti tos „amerikos“??...

Kada ta praraja tarp tėvų ir vaikų ėmė rastis??? Ogi be mažiausių sentimentų ėmus griauti ir niekinti tai, ką tarybiniais laikais statė, tvėrė tėvų karta. Ideologijos nepainiokit, žiūrėkit paprasčiau. Jūsų tėvai vėjo nugairintom darbininko rankom statė gamybinius statinius, o jūs... griovėt. Atsikvošėkit, gal Aukščiausiasis ir atleis.

Po to prasidėjo kompiuterizmas. Vienas žmogus pasakojo istoriją. Susėdo sūnus su tėvu žaisti kompiuterinį žaidimą. „Nemoki... nemoki“, - liejosi paniekos šaižia gaidele prisotinti „nugalėtojo“ sūnelio šūksniai. Nieko daugiau neveikdamas, tik trindamas klavišus šis emancipantas. Žinoma, geriau įvaldęs kompiuterį. Bet kad sėdi tėvo namuose, valgo tėvo duoną, tai suprasti momenėlis per silpnas.

Tai ta praraja tarp tėvų ir vaikų per 30 Nepriklausomybės metų tik didėjo. Ji ir yra šaknis daugybės ir daugybės blogų dalykų. Bet štai, kai iškilo problema dėl tradicinės šeimos vertybių, jūs tik pagalvokit, kaip šeimos sampratą suformulavo protesto organizatoriai. Ogi – vyro ir moters santuoka. Tai, pasirodo, yra šeimos samprata! Na, gerai. Bandykit laimę su tokia samprata.

Dar prieš Sąjūdį aš jaučiau tą neįsisąmonintą ilgesį, sklindantį iš taisyklingos lietuviškos TV diktorių kalbos, iš lietuviško kino filmo nuotaikų, iš lietuviškų rašytojų pavardžių ant knygų nugarėlių mamos bibliotekoj. Žmogaus prigimtis ilgisi savo ištakų. Natūralu. Baltų tauta susidarė iš daugybės genčių. Čia tiek daug visko įdomaus. Čia tiek darbo: rinkti duomenis, ieškoti savo genties originalumo, surasti tame kūrybinius įkvėpimus poezijai, prozai, dailei, skulptūrai, tekstilei, muzikai, kinui, architektūrai, mokslui. Praturtinti pasaulį. Vienų genčių palikuonys – kitus. Lietuvių kalbininkas, baltistas profesorius Zigmas Zinkevičius rašė, kad sėliai gyveno tik iki Zarasų, Utenos rajonų pakraščių. Ignalinietis kraštotyrininkas Kęstutis Čeponis mano kitaip. Sėliai, anot jo, naudojo dvigarsį „ei“. Sakoma „Ž-ei-mena“, kitose gentyse tai būtų skambėję kaip „Ž-ie-mena“. Tiesą atskleidžia vietiniai hidronimai. Tad yra daug darbo, daug įdomių temų, daug neatskleistų paslapčių. Beje, tikroji meilė savo tautiškumui niekada nepažemins ir nediskredituos kitos tautos, jokios tautinės mažumos. Ypač įsisąmoninus, ryškiau išreiškus savo baltiškosios genties mažumą ir istorinį silpnumą.

„Gerbk savo tėvą ir motiną“, - kol tai tik skambus šūkis, kol tai nėra tapę kasdienine sąmone, iš kur šita tauta gali turėti jėgos ir kokias ŠEIMOS VERTYBES ji pajėgi apginti???!!! Juk pakrikimas eina per visą pasaulį, tad su sugalvotom atramom nelabai išstovėsi. Nelabai kam ką su ekspromtu sugalvotais lozungais įrodysi. Kryptis, kur žiūrima ieškant vilties, lyg ir teisinga. Tačiau viltis turi būti sutvirtinta pagrįstais įsitikinimais ir apsaugota nevienadiene meile.

Aidas DOLOTOVAS