Šis pavasaris vėluoja – daug gamtos reiškinių nuo įprasto grafiko atsiliko dviem ar net trimis savaitėmis. Ūkininkams tai svarbu, sodininkams – taip pat. Dar – bitininkams. O kitiems...

Tiesa, vėlavimas savaip svarbus pavasario grybautojams: šiemet grybauti galima tada, kai kitais metais pirmųjų grybų jau nebūdavo. Kaip yra su tuo pavasariniu grybavimu? Ar jis turi kokias nors tradicijas kitur, ne dzūkų šiluose? Nes grybai auga visur.

Pavasarį valgomų grybų įvairovė nedidelė: augančias ir renkamas rūšis galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Briedžiukai, bobausiai, o šiaurės Lietuvoje – pavasarinės balteglės, auga ne visur, ne kiekvienam medyne, tad ir rinkti juos moka tik vietiniai. Atrodo, kad net ir esant galimybėms pasiekti mišką iš miesto, dėl grybų to niekas nedaro. Sakytum – visi save taupo „tikriems“ grybams. O gal pavasarinių grybų nežino, nepažįsta? Jei tikrai taip, tada gerai, nes juokais (o gal – labai rimtai) sakoma, kad grybautojo taisyklėse yra tik vienintelis punktas: „nežinai, nepažįsti – neimk!“.

Kokie tie mūsų girių pavasariniai grybai? Visų pirma tai – bobausiai, augantys pušynuose, o dar dažniau randami kirtavietėse. Šie grybai mėgsta „pajudintą“ paklotę, tad dygsta miško sodinimui prieš 2-3 metus paruoštose vagose, prie keliukų, labai dažnai – degvietėse. Valgomasis bobausis – tamsiai kaštoninis, pačios įvairiausios formos, su daugybe „kamerų“. Kotas murzinai baltas, šviesus, trumpas. Dažnai šie bobausiai dygsta didelėmis grupėmis, tad grybautojui pririnkti pintinę daug vargo nebūna. Kas kita – ruošiamus grybus išplauti, sumažinti smėlio juose kiekį, nes visai pašalinti jo nepavyksta. Dar randamas didysis bobausis, kurio kepurėlė paprastai šviesesnė, o pats grybas didesnis.

Lapuotynuose, po drebulėmis, tuopomis auga briedžiukai – porėtom kepurėlėm grybai. Valgomasis briedžiukas šviesesnis, kūginis briedžiukas – tamsesnis, nors jų spalvos gali ir kisti. Dar randami boheminiai aukšliavarpiai, kurių kotai ilgi, o kepurėlės palyginti nedidelės.

Visi briedžiukai valgomi, o bobausiai yra sąlygiškai nuodingi, tačiau Lietuvoje nuo seno jie renkami ir dukart nuvirti, tinkamai paruošti yra valgomi. Tiesa, patariama per pavasarį juos naudoti 1-2 kartus. Daugiau mums ir nereikia, pakanka to vieno įspūdžio, nes kas jau kas, o bobausiai yra labai skanūs.

Seniau juos supirkdavo, džiovindavo ir eksportuodavo. Sako, kad kai kuriose šalyse jie turi didelę paklausą. Kaip ten šį pavasarį? Ar žmonės prisiminė tikruosius pavasario grybus, ar rinko sau, ar juos nešė supirkėjams?

Jeigu dar nematėte jų keliaudami, pasižvalgykite senesnėje pušyno kirtavietėje – gal rasite. Jei ne rinkti, ne valgyti, tai nors šiaip – pasižiūrėti, susipažinti.

Selemonas PALTANAVIČIUS