Tėvas, matydamas mane besidomint senomis monetomis, pašto ženklais, knygomis vieną dieną pasakė, kad nuves mane pas žmogų, kuris visą gyvenimą renka senienas. Su nekantrumu laukiau tos dienos. Juk net muziejaus dar nebuvau matęs.

Ir štai pėstute iš Švenčionėlių judame Garnio link, apsilankome pas J. Lazauską, kuris parodo šūsnį senų laikraščių. Sena pirkia, baldai, atrodo amžiais niekas nepasikeitę. Po trumpo pokalbio, kvėpuodami gaiviu pušų kvapo prisodrintu oru, žingsniuojame Santakos kaimo link, kurį greitai pasiekėme. Iš namo išėjo aukšto ūgio, žilais plaukais, be galo ramaus būdo Ignas Šilkinis, maloniai pasisveikino su tėveliu, manimi. Jie pažįstami, nes mūsų šeima anksčiau gyveno Daubariškės kaime. Ne taip jau ir toli. Buvom pakviesti į vidų, kur pasitiko žmona Veronika. O mano akys krypo į knygų spintą, kur išrikiuotos senovinės knygos, albumai, užrašai. Ant sienų – 1863 m. sukilėlių ginklai. Labai magėjo pažiūrėti į monetas, kurios buvo sudėtos po stiklu, įrėmintos. Taip užsimezgė pokalbis. Parodęs ranka į krėslą, pasakė, kad jis priklausė žymiam poetui V. Sirokomlei, kurio sodyba Bareikiškėse, šalia Nemėžio. Virš krėslo kabojo įrėminta poeto litografija. Kaip didelę retenybę ant stalo išskleidė Romos miesto planą, kuris vos tilpo ant stalo. Pavaizduotas kiekvienas miesto namas, kaip ir garsiajame Brauno-Hogenbergo „Vilniaus vaizde“. Ir kur tik žvilgsnis krypsta – senienos: ir kabantis šviestuvas, paveikslai, popieriniai pinigai (banknotai), ragai, rašomasis stalas, apkrautas žurnalais, kuriuose rašė dienoraštį, fiksuodavo įvairius įvykius, net dieną, kada nusipirko geležines šakes.

Tai buvo pirmąsyk pamatytas tikras lobynas. Užsimezgė draugystė, lankydavau. Jau studijuodamas Kaune, atvažiavęs į Švenčionėlius, skubėdavau susitikti. Lengviau buvo aplankyti, kai jau su žmona gyveno Švenčionėliuose pas dukrą. Ir čia virš lovos pasikabinęs mieliausius eksponatus. Įdomu buvo bendrauti, nes daug žinojo apie Švenčionėlius, žmones, kas kur gyveno, kur kokios įstaigos buvo. Jo ramybė, žvilgsnis labai gerai nuteikdavo. Kai prof. Kudaba pirmą sykį apsilankė Santakoje, Ignas paklausė „ką renkate?“. Profesorius atsakė: „tokius žmones, kaip jūs. Mes galim sėdėti ir tylėdami“. Puikiai pasakyta. Tas dvasingumas, šiluma rodė, kad tai žmogus daug matęs gyvenime, daug skaitęs, kaupęs ateinančioms kartoms. Apie Igną Šilkinį vienas pirmųjų straipsnį parašė Vilniaus Universiteto profesorius, filologas Vladislavas Arcimovičius. Labai daug bendravo, įspūdžiais dalinosi prof. Č. Kudaba. Kadangi be kolekcionavimo Ignas Šilkinis reiškėsi ir kaip to meto fotografas, dirbęs Vilniuje, Antano Narkevičiaus fotografijos įmonėje „Straus“ (1912) (o gal tai jau aprašytų Švenčionėlių fotografų Feliciano ir Bronislavo Narkevičių giminystės ryšiai?). Iki to dirbo ir mokėsi pas Švenčionių fotografus, brolius Leibovičius. Apie tai galima paskaityti Stanislovo Žvirgždo „Mūsų miestelių fotografai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius, 2003 m.). Igno Šilkinio nuotraukos publikuotos Virgilijaus Juodakio „Lietuvos fotografijos istorija 1854-1940“ („Austėja“, 1955 m.). Sūnus Henrikas, vykdydamas tėvo valią, išleido knygutę „Mūsų tėvas“ (Zieliona Gūra, 1997 m.), rašė ir bendravo žinomas numizmatas, buvęs Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos skyriaus vedėjas Zenonas Duksa ir kiti autoriai. Igno Šilkinio sukaupti eksponatai saugomi „Nalšios“ muziejuje (555), Lietuvos nacionaliniame (224) muziejuje, Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Mirė Ignas Šilkinis 1979 vasario 3 d. eidamas 88 metus, palaidotas Švenčionėliuose. Į paminklą įmontuoti du akmenys, buvę sodyboje Santakoje, dar nuo senelio laikų. 1986 m. prof. Č. Kudabos pastangomis Santakos kaime pastatytas liaudies meistro Juozo Jakšto sukurtas paminklas. Štai tokiame gražiame gamtos prieglobstyje Santakoje, prie čiurlenančios Lakajos ir nepakartojamos Žeimenos, išaugo ir nugyveno prasmingą gyvenimą Ignas Šilkinis. Ne veltui šias vietas pamilo, kūrė eiles poetai Eduardas Mieželaitis (1919-1997, Santakoje), Albinas Bernotas (1934-2012, Argirdiškėse). Sūnus Henrikas bendravo su poetu A. Bernotu ir pastarasis parašė gražų eilėraštį „Santaka“ (skirtą Igno Šilkinio sūnui Henrikui), kurio vieną posmą pateikiu mielam skaitytojui.

Ne vien už Vilnių, o ir Santaką

Kas galvą guldė, kas pražuvo...

Bet liko Santaka Santakoje

Gyva tarp lenko ir lietuvio

Zigfridas JANKAUSKAS

Švenčionėliai, Vilniaus g., 1973 m. Ignas Šilkinis prie namo, kuriame buvo įrengtas altorius ir aukojamos šv. Mišios.

Foto iš Zigfrido Jankausko archyvo.