Su „Mažosios studijos“ bendradarbe, laidų rengėja Jūrate Kuodyte kalbasi Justas JASĖNAS

„Mažoji studija“ buvo įsteigta Lietuvos Vyskupų Konferencijos rūpesčiu 1995 m. Rengia kultūrinio-religinio pobūdžio laidas, kurios transliuojamos per „Lietuvos radijo“ ir „Klasikos“ programą. „Mažosios studijos“ radijo laidose stengiamasi pateikti brandžios kultūros ir religijos sąveikos pavyzdžių, padedančių puoselėti ir skleisti dvasines vertybes, ugdyti Lietuvos visuomenę kultūriškai ir pasaulėžiūriškai, suteikti platesnę mąstymo krypties pasirinkimo galimybę. Laidose taip pat informuojama apie visuotinės Bažnyčios veikimą pasaulyje, siekiama skatinti ryšius tarp tautų ir visuomeninių, kultūrinių bei religinių grupių. Direktorius ir vyriausiasis redaktorius – kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas. Rengiamos šios laidos: „Dievo Žodis. Kasdieniai skaitymai“. Tai Šventojo Rašto ištrauka, kurią palydi dvasininkų ir teologų komentarai, pokalbiai apie tikėjimo kelionę ir kasdienybės realijas. „Kultūra ir religija“. Laidos autoriai ieško brandaus kultūros ir religijos sąlyčio pavyzdžių šiandienos pasaulyje, aptaria aktualias Lietuvos bei tarptautinio gyvenimo problemas, supažindina su intriguojančiomis biografijomis. „Popiežius ir pasaulis“, „Septintoji diena“. Bažnytinio gyvenimo naujienos. Reportažai iš krikščioniškų renginių. Įvykių komentarai. Spaudos apžvalga. Evangelijos ištrauka ir jos komentavimas, ir kt.

Kada pradėjote dirbti „Mažojoje studijoje“, kaip į ją atėjote, kodėl būtent čia?

Labai keistai atėjau. Mes, jauni žmonės, rinkdavomės Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Nepriklausomybės aušroje, net labai aušroje. Tai buvo pati pradžia, užuomazgos. Net nežinau, kaip mes ten susirinkome. Dabartinis vyskupas Jonas Boruta ten vesdavo tokius keistus užsiėmimus apie tikėjimą, mokslą, ir mūsų toks būrelis buvo iš skirtingų mokyklų, universitetų, aukštųjų mokyklų. Vieni moksleiviai, kiti studentai. Tai buvo kokie 1988-1989 metai, dar iki Nepriklausomybės paskelbimo. Mes ten kalbėdavomės apie viską: tikėjimą, gyvenimą, kasdienybę, asmeninio gyvenimo pasirinkimus. Įvairi publika: vieni, pvz. buvo budistai, kiti domėjosi rytų religijomis. O sovietmečiu tai lyg ir buvo leidžiama, buvo nemažai literatūros ta tema. Vieni rytiečiai, kiti tradiciniai katalikai, turėję pagrindus, treti – smalsuoliai, pakviesti savo draugų. Ir mes rinkdavomės šnekėti, po to būdavo paskaitos, pokalbiai Vilniaus universitete.

Mokytojas Vytautas Toleikis, kuris aktyviai palaikė jaunimo domėjimąsi, suteikė pagrindus. Buvo aktyvus, aštrus klausinėtojas – o kodėl tau patinka, kodėl tu taip manai. Tad mes aktyviai diskutuodavome. Jis yra tas, kuriam aš dėkosiu arba piktinsiuos, kodėl dabar esu „Mažojoje studijoje.“ O pastebėta buvau konferencijoje.

Katalikų šviesuolių intelektualų, ateitininkų dėka mokytojų namuose vyko mokslinė konferencija. Buvo paskirti prelegentai, aš, konservatorijos studentė, pianistė, tapau viena iš jų, skaičiau paskaitą apie ekumenizmą. Aš aktyviai reiškiausi, ir piktinausi, kodėl katalikai gali būti viršesni už kitus, man atrodo, kad visos religijos vienodai svarbios. Kodėl Mahometas galėtų kuo nors būti prastesnis už Kristų, abu jie mokytojai. O Buda taip pat simpatiškas. Visi turi lygiavertę teisę būti po Dangaus skliautu. Mano priešgyniavimas, nuomonės turėjimas buvo pastebėtas. Nežinau, kas padarė įtaką. Gal mokytojas V. Toleikis, gal kun. Vaclovas Aliulis, kurį dar besimokydama M. K. Čiurlionio menų mokykloje vis sutikdavau stotelėje su uniforma, man buvo gražu. Su juo kalbėdavau. Buvo paprašęs manęs sukurti bendruomeninę maldą, o aš nežinojau, kas tai. Katalikiško identiteto neturėjau jokio, tik buvau pakrikštyta.

Konferencijoje dalyvavo ir Vaidotas Žukas, kuris turbūt atkreipė dėmesį į mane, ir sako, atkuriam ar kuriam radijo laidas, gal norėtum dalyvauti. Aš buvau pavyzdinga mokinė, studentė, tad jei reikia mano paslaugų, prašom. Taip ir prasidėjo karjera. Tada studija dar taip nesivadino. Buvom keli žmonės keistuoliai: lituanistė Dalia Čiuočytė, dailininkas Vaidotas Žukas, kuriam buvo patikėta misija kurti, filosofė Rūta Tumėnaitė ir Jonas Morkus. Jaučiausi truputį nejaukiai, mano pagrindai – tik Pirma Komunija. Viskas prasidėjo nuo filosofo Antano Maceinos tekstų skaitymo, ir dabar galiu pasakyti, kad bent šiek tiek suprantu, ką kalbu klausytojams. Įdirbis atsirado per laiką.

Kiek suprantu, rodos, kad Jums „Mažoji studija“ buvo lyg koks kelias, leidęs sugrįžti prie šaknų?

Nežinau, ar sugrįžti. Tai buvo mano būdas tapti sąmoninga katalike. Būti bažnyčios nare. Per laidas tikrai atėjau į bažnyčią. Ne tik į sąmoningą tikėjimą, bet ir į bažnyčią kaip struktūrą, kaip žmonių bendruomenę. Su visu tuo, kas jai priklauso.

Kokias laidas dabar rengiate „Mažojoje studijoje“?

Pradžioje buvau daugiau balsas, skaičiau įvairius tekstus. Paskui tapau muzikos laidų redaktore, kadangi esu profesionali muzikė. Vaidotas Žukas pasiūlė vesti laidas apie religinę muziką. Mano specifika. O šiandien turiu tam tikras redaktorės pozicijas „Dievo Žodis. Kasdieniai skaitymai“. Reikia surasti kunigus, kurie galėtų paruošti homilijas. Mėgstu ne tik kunigus kviesti, bet ir teologus. Pasauliečiai taip pat gali parengti geras homilijas, apmąstymus. Džiaugiuosi. Mėgstu ruošti ir antrą laidos dalį – kaip tikėjimu žmonės gyvena šiandien, kaip tai veikia jų kasdienybę, profesiją. Kaip jiems tikėjimas padeda ar trukdo reikštis visuomenėje. Įžeminti tai, kas buvo pasakyta pirmoje laidos dalyje.

Tai liudijimai?

Gali būti ir liudijimai. Tai buvo populiaru. Ieškojau kuo įvairesnių žmonių. Narkomanų, alkoholikų, kurie gyveno šiluminėse trasose. Kaip jie įtikėjo, kaip tikėjimas juos pakėlė. Toliau – paprastas mokytojas, profesorius... Ieškojau tų temų, kurios aktualios šiandien. Kas bus prasminga ryt. Aktualijos, kas ką rengia, organizuoja. Man svarbu, kad išgirstų ne tik Dievo Žodį, bet suvoktų ir tai, kad daugybė žmonių gyvena tikėjimu ir bando krikščioniškas vertybes įdiegti savo aplinkoje. Esame ne vieni, ne vieniši. Tada man buvo patikėta laida „Kultūra ir religija.“ Žymus žmogus gali būti. Man smalsu, koks žmogaus santykis su tikėjimu. Galima kviesti žvaigždes, galima kalbėtis su paprastais žmonėmis. Koks žmogaus kelias, kokia jo kasdienybė be darbų, užimamų pareigų. Kultūra yra ir tai, kas šiandien vyksta mūsų visuomenėje. Ar ji kultūringa, ar ne.

Dar viena pozicija – laida „Popiežius ir pasaulis.“ Netikėtai man pakliuvo, tik antrus metus, kai išėjo Rūta Tumėnaitė. Tą laidą pamėgau. Katalikiška žiniasklaida turi pateikti informaciją žmonėms, kas bus ateityje. Tai mano bičiulio kun. Medardo Čeponio pastaba. Irtis į priekį. Ateiti į renginius, akcijas, paminėjimus. Mes turime būti priekyje. Katalikiškos organizacijos, judėjimai vengia reklamos. Aš su tuo susidūriau. Iš pradžių buvo sunku surasti informacijos. Keista būna, kai laidos redaktorė paskambina ir paklausia, ką gero ir gražaus jūs darote. Iš šventoriaus reikia išeiti ir skelbti, ką tu darai. Tai nėra savireklama, nereikia gėdytis, tai reklama Gerajai Naujienai. Aš taip įsivaizduoju.

O kokia laida labiausiai patinka?

„Kultūra ir religija“ yra atsakingiausia laida. Prestižinė, jai labai ruošiamės.

Temas padiktuoja laikas. O iš žmonių sulaukiate reakcijų?

Būna, bet retokai, stebiuosi. Kituose kanaluose žmonės nori reklamuotis, kad apie juos išgirstų. Mūsų bažnyčioje tik viena kita organizacija nori apie save pranešti. Tai mane stebina.

Jaunimas aktyviausias. Bendradarbiaujame su Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centru. Jie jau žino, kas yra reklama, noriai dalijasi.

Ką savo darbe norėtumėte keisti, atnaujinti, tobulinti?

Gal įžūlu taip sakyti, bet stebėtina, kad per šitiek metų mūsų dar klausosi. Spėju, kad gal iš inercijos judame į priekį. Bet smagu. Silpnumas – mūsų redakcija maža ir nesikeičia. Bandome prisivilioti naujų žmonių paskaityti tekstų, bet susiduriame su sunkumais – naujų žmonių nėra, sunku juos rasti. Mes esame tie, kurie turime kitus savo darbus. Direktorius yra kunigas ir turi savo darbus bažnyčioje, aš esu pianistė ir turiu darbą mokykloje. Tai tiesioginiai mūsų darbai. Turime vienintelę profesionalią žurnalistę Jūratę Grabytę. Ji irgi turi kitų darbų. Klaidinga sakyti, kad šis darbas mums yra tik hobis, nes 20 metų tuo užsiimti, tai tikrai yra darbas.

Talentingą žmogų surasti nelengva?

Taip. Bandėme kviesti įžymius aktorius skaityti evangeliją. Tai nepaprasta. Atsisėda žmogus prie mikrofono ir skaito ne evangeliją, bet save. Trumpą tekstą sunku perskaityti, ne savo mintis, bet Evangeliją. Galima teisingai perskaityti tekstą, bet jo nejausti. Nejausti tikėjimo ir turinio. Gali būti uolus katalikas ir puikus krikščionis, gilus, bet visai netinkamu balsu radijui.

Sutinku, Evangelija nėra paprastas tekstas.

Tai evangelizacijos klausimas. Žmonės niekada neskaitę ir neturėję Šv. Rašto rankose, nesupranta, kas tai. Mūsų tikslas – ieškoti naujų žmonių, ieškoti balsų. Žmogus turi galimybę bent kartą per savo gyvenimą atsiversti Šv. Raštą, o išėjęs iš studijos, gal jis atsivers jį ir namuose, galima taip galvoti.

Krikščioniška žiniasklaida Lietuvoje. Kokios, Jūsų akimis, jos stipriosios ir silpnosios pusės?

 Mes neturėtume turėti iliuzijų, kad Lietuvos katalikai išlaikys iš aukų savo bažnyčias ir veiklas aukodami per sekmadienio pamaldas po du eurus. Tikrai neišlaikys nei radijo stoties, nei žurnalo. Bet tai nereiškia, kad jiems tokių dalykų nereikia. Jei bažnytinei vyresnybei, hierarchams to tikrai reikia, tada, žinoma, imsis ir reikalingų sprendimų.

Vienintelis kelias išsilaikyti – projektinė veikla?

Taip, bet tam reikia vadybos studijų, kad mokėtum rašyti projektus, ieškoti finansavimo šaltinių nekomerciniams dariniams, tokiems, kaip Gerosios Naujienos skelbimas.

Laidose keliami ir opūs Bažnyčios gyvenimo, visuomenės dabarties klausimai?

Kiekvienas redaktorius, dirbantis krikščioniškoje žiniasklaidoje, pasirenka būdą, kaip atspindės tuos skaudulius. Vienas būdas – teologizuoti, kitas - pasirinkti gailestingumo plotmę. Turime atjausti artimą, deklaruoti gailestingąją meilę. Aš mėgstu pasakyti krikščionišką poziciją – nesvarbu – priklausomybės, nuodėmės, bedarbystė, pašalpos, nedarni šeima ar kas kita. Mano nuostatos – surasti kompetentingą žmogų iš bažnyčios, kuris atstovauja oficialiąją bažnyčios poziciją. Ir kitas, kuris neatitinka visų tų kriterijų. Trečias būdas – kaip spręsti tą skaudulį. Labai džiaugiuosi, kai tas tris pozicijas pasiseka suderinti. Svarbiausia, kokios galimybės, kaip surasti išeitį.

Ar skaitote Bažnyčios dokumentus? Kaip juos integruoti? Kaip pavyksta susipažinti su tokia gausa krikščioniško turinio medžiagos?

Oficialią nuomonę rasti gana lengva. Yra Šv. Raštas, katekizmas. Yra daug rodyklių, citatų, kaip moko katalikų Bažnyčia vienu ar kitu klausimu. Aš pati neturiu teologinio išsilavinimo, ne visada viską suprantu. Man suprantamiausia, kai perskaitau Bibliją. Mažiau aišku katekizme. Tada reikia moralinės teologijos specialisto, kuris teoriją išverstų į žmonių kalbą. Nesunku remtis Bažnyčios dokumentais, jei nori, gali surasti. Sau pačiam sąžiningumo klausimas, tikėjimo klausimas, drąsos klausimas – kaip pateiksi informaciją, kaip nušviesi, kokį kelią pasirinkti, kad jis atspindėtų Tiesą. Katalikai žurnalistai turi didelę dozę savicenzūros, bijome, kad ko daugiau nepasakytume, ar ko nors prieš. Konsultuotis. Interpretuoti, aiškinti galima pasiremiant kompetentingais žmonėmis, reikia surasti atitinkamus bažnyčios dokumentus. Tada viskas žymiai aiškiau ir sąžiningiau, nereikės kritikuoti, kad bažnyčia nepadeda ar ko nors nesupranta.