Būdamas vienuoliktoje vidurinės mokyklos klasėje jau žinojau, kad mane įsimylėjusi aštuntokė. Nei ta žinia man padarė kažkokį poveikį, nei ta mergaitė. Pažinojau ją, nes būtent jos nuotrauka kabėdavo mokyklos garbės lentoje. Kabo, tegul kabo. Man nei šilta, nei šalta. Aš irgi kartais „sublizgėdavau“ su mokslais, bet ne visi dalykai man buvo įkandami, ne visi įdomūs, todėl į pirmūnus neprasimušdavau.

Buvau vienturtis rajone gerai žinomų tėvų vaikas. Mokykloje daug kas kalbėdavo, kad dėl tėvų įtakos mokytojams aš gaudavau geresnius pažymius, nors jų tikrai buvau nevertas. Nežinau, gal ir taip. Nesukau sau dėl to galvos.

O ta mergaitė (man labai keistas buvo jos vardas – Dovė) augo tik su mama, materialinė jų šeimos padėtis buvo, kaip dabar pasakytų, žemiau skurdo ribos. O aš nejutau jokių materialinių problemų: ko tik užsimanydavau, tėvai viską nupirkdavo. Trumpai sakant, ta skurdeiva manęs nesudomino. Nekreipiau į ją jokio dėmesio, nes maniau, kad ji manęs neverta. Kitaip sakant, ne tas lygis. Aš juk vienturtis gražuolis, o ji gi kas?

Baigęs mokyklą, į tuometinį institutą neįstojau. Tėvų įtaka šį kartą nesuveikė...

Metus pasimokiau technikume, o tada vėl bandžiau laimę. Ir vėlgi neįstojau. Tada pasirinkau tokią specialybę, į kurią stojančiųjų buvo labai mažai. Įstojau. Pradėjau mokytis, bet pirmaisiais studijų metais nieko aš ten nesupratau: kažkokie brėžiniai, kažkokios formulės... Tiesa, nelabai ir stengiausi. Prisirinkau skolų net iš keleto dalykų, bet kadangi tikėjausi, kad atvažiuos tėvas ir viską sutvarkys, tai dėl mokslų nesijaudinau. Tėvas tai atvažiavo, bet „reikalo“ nesutvarkė. Jo „galios“ čia gal neveikė, o gal dėstytojai pasitaikė principingi. Žodžiu, viskas baigėsi tuo, kad mane išbraukė iš studentų sąrašų...

Tėvas įdarbino mane vienoje kažkokio jo pažįstamo įstaigoje. Čia man jokio rimtesnio darbo nepatikėjo: nunešdavau kažkokius popierius iš vieno kabineto į kitą, atsiliepdavau į telefono skambučius, dokumentus susegdavau ir tvarkingai sukraudavau į lentynas. Vieną mėnesį tas pats, kitą, trečią... Mano savivertė buvo labai įžeista. Aš norėjau sėdėti už didelio stalo apkrauto telefonais, įsakinėti nors kokiai dešimčiai pavaldinių, garsiai reikšti savo nuomonę ir kontroliuoti, ar jos kas nors paiso, o čia gi...

Pasiskundžiau tėvui, tai jis „suorganizavo“ kitą darbą. Kai ten nuėjau, direktorius paprašė mano diplomų. O iš kur aš juos gausiu, nes jokių mokslų taip ir nebaigiau. Vienintelis mano „diplomas“ buvo – tėvo užnugaris. Todėl tik pasakiau direktoriui kieno sūnus esu ir visas prisistatymas tuo baigėsi. Direktorius tik palingavo galva, kažkaip negudriai šyptelėjo ir, pasirašęs kažkokį popierių, liepė nunešti į nurodytą kabinetą. Nuėjau, ten sėdėjusiai simpatiškai moteriai padaviau tą popierių, stovėdamas palaukiau, kol jį perskaitys ir kaip į tai reaguos. Moters reakcija buvo keistoka: jos „nesužavėjo“ nei mano tėvo pavardė, nei mano reprezentatyvi išvaizda. Mane tai netgi savotiškai įžeidė, bet susivaldžiau nepasakęs jokio komentaro. Nesitikėjau, žinoma, kad šokinės iš džiaugsmo, bet kad bent pasidžiaugs, jog tokio garbaus asmens sūnus nori dirbti jų įstaigoje, jog tai jiems didžiulė garbė – tikėjausi... Deja... Ta moteris, nerodydama jokių emocijų, nuvedė mane prie kampe stovinčio stalo, stumtelėjo kėdę ir pasakė, kad dabar čia bus mano darbo vieta. Kai atsisėdau, padėjo šūsnį pribraižytų popieriaus lapų ir pasakė, kad į juos turėsiu suregistruoti visus atėjusius žmones. Nepaaiškino net kam to reikia. Gal manė, kad jei jau aš esu tokio rajone garsaus žmogaus sūnus, tai pats viską žinosiu...

Aš net nežinau, kaip vadinosi tos mano pareigos. Žodžiu, registravau į tuos lapus ateinančius žmones, išklausydavau jų priekaištus, pats nesuprasdamas, nei kam, nei kodėl jie skirti, bet vaizdavau didelį viršininką ir jiems paaiškindavau taip, kaip girdėjau kitus darbuotojus sakant.

Gal po kokių dviejų mėnesių tas žmonių srautas baigėsi. Neklauskit kodėl, tikrai nežinau. Kadangi tada nebeturėjau ką veikti, toji moteris man liepdavo tvarkyti archyvą, padėti išnešti baldus iš remontuojamo kabineto, padėti kurjeriui išvežioti kažkokias siuntas ir t.t. Visa tai „kirto“ per mano ambicijas...

Tada tėvas sumanė, jog reikia mane apvesdinti. Netgi žmoną išrinko. Tai buvo tikrai išvaizdi jo draugo dukra. Ji man tikrai patiko. Ne tik tuo, kad irgi buvo turtingų tėvelių vienturė, bet tikrai daili, linksma ir netgi kažkokius mokslus baigusi.

Vestuvės buvo šaunios. Žmona dirbo savo tėvo verslo įmonėje, o aš kurį laiką buvau paprasčiausias bedarbis. Tėvas lyg ir „nusimetė“ naštą, t. y. mane, nuo savo pečių. Atseit, tegul dabar manimi rūpinasi žmona ir uošvis.

Negaliu sakyti, kad jie manimi nesirūpino. Uošvis iš karto man pasiūlė pakankamai aukštas skyriaus vadovo pareigas. Apsidžiaugiau, kad gal nors čia būsiu vertinamas, kad mano pavaldiniai manęs klausys, bet... Gal du ar tris mėnesius lyg ir viskas buvo gerai. Niekas jokių pretenzijų nereiškė – naujokas ir yra naujokas. Bet kai suprato, kad nieko apie verslą neišmanau...

Buvau pervestas į kitą skyrių – tas pats. Uošvis supyko. Išvadino mane nevykėliu, tėvo sūneliu ir dar negražiau... Pakvipo netgi skyrybomis...

O kaip tik tuo laiku jau daug kas rasdavo būdų išvykti į užsienį ir ten užsidirbti didelius pinigus. Įkalbėjau žmoną išvažiuoti. Išsirinkom šalį ir išvykome.

Žmona palyginti greitai susirado darbą, o man ilgai nesisekė. Žmona įtikino, kad imčiausi bet kokių darbų, o vėliau pamažu gal pavyks ir įsitvirtinti. Padirbėjau dažytoju – išvarė, nes nemoku. Įsidarbinau statybose – sunku. Tada tapau taksistu. Pasirodė, kad nemokant kalbos ir gerai nežinant miesto, irgi labai sudėtinga dirbti. Pagaliau gavau darbą, kur nereikia jokių specifinių žinių – išnešiodavau skrajutes. Vakare jausdavausi toks pavargęs, kad negalėjau nieko daugiau dirbti, o tik drybsoti ant sofos. Mane palaikė tik mintis, kad galgi ateis laikas, kai ir man pavyks susirasti tinkamesnį darbą.

Žmonai sekėsi geriau, nei man. Tiesiog net lyginti buvo neįmanoma. Ji lipo karjeros laiptais beveik kas pusmetį. Ilgai kantriai kentusi mano nesėkmes, pagaliau pratrūko: ėmė priekaištauti, nuolat vadino nevykėliu. Dar po kurio laiko pareiškė norinti skirtis...

Po skyrybų dar kažkurį laiką bandžiau ieškotis įvairiausių darbų. Rasdavau, bet užmokesčiai nedžiugino. Supratau, kad nors šiek tiek prasigyventi nepavyks. Neliko nieko kito, kaip grįžti pas tėvus.

Tėvas jau buvo pensininkas, jo draugų ratas buvo gerokai susiaurėjęs. O ir tie, kurie liko, jokios įtakos nebeturėjo...

Ieškodamas darbo radau laikraštyje skelbimą, kad fabrikui reikalingi teritorijos prižiūrėtojai. Nutariau pabandyti. Priėmė. Kartą tvarkant aplinką visai greta tarnybinio įėjimo privažiavo prabangus automobilis. Iš jo išlipo savimi pasitikinti žavi moteris ir dar sustojo pasikalbėti su iš pastato išėjusiu vyriškiu. Bendradarbį paklausiau, kas toji moteris. Jis atsakė, kad kaip aš galėčiau nepažinti fabriko direktorės.

Aš tiesiog įbedžiau akis į tą moterį ir neatitraukiau jų tol, kol ji kalbėjosi. Tikrai negalėjau apsirikti – tai Dovė. Prisimenat, tai ta pati kažkada mane įsimylėjusi skurdeiva...

Gerai, kad ji manęs nepažino...

Genovaitė ŠNUROVA