Mes turime 180 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1685
mod_vvisit_counterŠią savaitę:5882
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:116142

Ar reikia išsaugoti tai, kas buvo sukurta sovietmečiu?

2021 m. birželio 5 d.

Straipsnio pavadinimas „Ar reikia išsaugoti tai, kas buvo sukurta sovietmečiu?“ yra netikslus, veikiau provokuojantis. Tokiu jis pasirinktas tik norint, kad ties juo kaip nors „užkliūtų“ skaitytojo žvilgsnis. Juk šiandien dažnai kalbama apie tai, kaip reikėtų vertinti (ar nevertinti) tai, kas sovietmečiu buvo pastatyta ar kaip nors kitaip sukurta.

Važiuojant iš Vilniaus pro Švenčionis į Ignaliną, akys kaskart nuslenka į griūnančią buvusio sovietinio kolchozo gyvulių fermą Žydeliuose. Ir ne tik. Pakeliui akys pamato ir kitus sovietmečiu pastatytus, bet jau ne visada apleistus, bet ir gražiai tvarkomus objektus, pavyzdžiui tokius, kaip kažkada Alytuje pagamintus surenkamus namus, iš ten atvežtus ir pastatytus Kazokinėje. Todėl čia ir norisi klausimą užduoti tiems, kurie praeityje, dažniausiai sovietmečiu, pastatyto (sukurto) turto nunykimo priežastis aiškina vien tik kažkieno nepalankiu nusiteikimu to laikmečio valdžiai. Žodžiu, kodėl vieni sovietmečiu pastatyti dalykai neprižiūrimi ir nyksta, o kiti – ir toliau tvarkingai eksploatuojami (pavyzdžiui, „Alytaus namai“ Kazokinėje, Ignalinos geležinkelio stotis, renovuoti buvę sovietinio karinio personalo namai Pabradėje ir kt.)?

Manau, kad skaitytojas gal jau ir pats susivokė, koks čia dalykas su tuo praeityje sukurtu, vienais atvejais nykstančiu, kitais atvejais – gražiai tvarkomu turtu. Juk kas nors nyksta tai gi visiškai ne todėl, kad tas ar kitas objektas buvo pastatytas esant kieno nors mylimai ar nekenčiamai valdžiai. Tai patvirtina visa žmonijos istorija: žmogaus sukurto turto nunykimas vyko visais laikais. Kaip pavyzdį galiu paminėti kažkada per televizijos laidą matytą tolimoje praeityje pastatytą apleistą miestą Kampučijoje (Kambodžoje), kurio tropinių lianų girliandomis apaugusiose palangėse šiandien vien tik beždžionės laipioja. Tas miestas buvo apleistas ne todėl, kad jis pastatytas valdant vienų mėgstamam, o kitų nemėgstamam valdovui. Kalbant apie Lietuvą, tai pavyzdžiui, senoji Ignalinos geležinkelio stotis taip pat tapo nereikalinga ir dar sovietmečiu buvo nugriauta. Ir nugriauta ji buvo visiškai ne todėl, kad ji buvo pastatyta carinės priespaudos laikais, ar kad kaip nors sovietams trukdė kurti „šviesų komunistinį rytojų“. Žvelgiant į dabartį plačiau, tai, pavyzdžiui, Vakarų Europoje jau seniai nėra tokių kaimų, kokius mes pažįstame Lietuvoje. Tačiau taikosi, kad ten, pavyzdžiui kur nors Vakarų Europoje esančios gyvenvietės, neretai pranokstančios mūsų lietuviškus rajoninius centrus (mūriniai dviaukščiai, triaukščiai, o tai ir aukštesni pastatai, grįsti šaligatviai, asfaltuotos gatvės), kažkodėl vis dar vadinamos kaimais. 2011 metais slidinėjant Austrijos Alpėse, mūsų turistų grupė iš Lietuvos buvo apgyvendinta Vakarų Tirolyje esančioje Flyso gyvenvietėje. Ten toji gyvenvietė vadinasi Dorf Fliess, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia Flyso kaimas. Žemiau pateikiu šios savo kelionės aprašymo fragmentą ir keletą tos gyvenvietės (to kaimo) nuotraukų:

Šiek tiek apie Fliess‘o gyvenvietę. Vokiškai ji vadinama „Dorf Fliess“, taigi Fliess‘o kaimu. Tačiau vertinant Lietuvos masteliais, ten esančia tvarka, savo pastatais ir visu tuo, kas ten yra, tas kaimas toli pralenkia tokius mūsų lietuviškus miestelius, kaip Dūkštą ir į jį panašius. Kita vertus, Fliesse aptikome ir jau visiškai kaimiškų dalykų. Einant gatve, vienoje vietoje staiga pakvipo tvartu. Pažvelgę pro betoninio pastato langą, pamatėme ten laikomas palšos spalvos karves, kurias šeimininkė melžė, o vyras šukavo šepečiu. Rimas dar pastebėjo, kad tų karvių uodegos yra parištos, ir gyvendamas Fliesse, jis niekaip nesugebėjo išsiaiškinti, kokiu tikslu tai padaryta. (2011 02 20 dienos įrašo dienoraštyje fragmentas).

 

Pateiktose autoriaus nuotraukose matome kaip atrodo iki šiol vis dar kaimu vadinama gyvenvietė. Kairėje matome bendrą Flyso gyvenvietės vaizdą, brėkštant anksti ryte, o nuotraukoje dešinėje – viešbutį Fliesserhof, kuriame buvome apgyvendinti.

Manau, kad nesuklysiu teigdamas, jog nuotraukose pateiktas šiandieninio Flyso vaizdas labai skiriasi nuo to, kaip jis atrodė praeityje, ir kad tą kitoniškumą sąlygojo priežastys, apie kurias mes čia vis kalbame, o būtent, kad esantis turtas (šiuo atveju pastatai ir statiniai) nunyksta ir jų vietoje atsiranda nauji. Gerai tai ar blogai? Tie, kurie verkšlena dėl „nykstančio lietuviško kaimo“, pasakys (gal pasakys), kad tai blogai. Kita vertus, jei nebūtų nunykę tai, ką mes kažkada turėjome, mes ir toliau gyventume bakūžėse po šiaudiniu stogu. Kitaip sakant, niekas nesikeistų, nes nevyktų techninė pažanga, vadinamas progresas. Ir svarbu čia pabrėžti, kad techninė pažanga vyksta nepriklausomai nuo to, kaip kas myli ar nemyli valdžios.

Kokių nors pastatų nugriovimo, nunykimo ar turto palikimo be priežiūros pavyzdžių (vykstančios techninės pažangos pavyzdžių) galima pririnkti daug ir pačių įvairiausių. Nusikelkime kad ir į mūsų kasdieninę buitį, kurioje žmonės apleidžia ne vien tik didelius ir jiems brangiai kainavusius objektus. Skaitytojas gal ir pats tikriausiai jau ne vieną kartą yra pakeitęs savo eksploatuotą automobilį. Juk tuo savo senu automobiliu jis, ko gero, dar galėjo ir toliau važinėti. Bet štai ėmė ir įsigijo naują (ar naujesnį). Pagaliau šiandien retai kur jau ir beišvysi sovietinį „Moskvičių“ ar „Žigulius“. Šių markių automobilių apžvelgiamoje aplinkoje beveik jau ir nėra, nors jie dar gali važiuoti. Jų nėra ne todėl, kad jie sovietiniai, o todėl, kad jie yra pasenę, ir taip sakant „neprestižiniais“ tapę. Be automobilio skaitytojas tikriausiai pakeitė (ir ne vieną kartą) dar ir savo kompiuterį, savo mobilųjį telefoną ar dar kažką. Štai žmona neseniai į kaimą atvežė Vilniuje nenaudojamas lėkštes ir kitus indus, kurie padėti kaime taip pat yra pertekliniai ir nenaudojami. Pažvelkime į mūsų drabužių spintas! Kiek ten nenaudojamų (daugiausia moteriškų) dalykų, kurie gal tik kokį kartą buvo naudoti ar dėvėti?!

Taigi, iš pradžių atrodžiusi tokia suprantama kokių nors daiktų nenaudojimo (išmetimo, palikimo be priežiūros) priežastis, vis gi nėra taip jau iki galo visiems aiški. Turto ar daikto nenaudojimo priežastys gali būti įvairios, tame tarpe ir tokios, kurias apsprendė tai, kad tas nenaudojamas turtas tarnavo vien tik kokio nors šalį pavergusio okupanto tikslams (Vien tik okupanto tikslams tarnavusio turto likimo (jo naudojimo ar nenaudojimo) klausimas, šiame straipsnyje nenagrinėjamas.) Todėl pabandysiu tą dalyką paaiškinti taip, kaip jis man regisi.

Manau, kad dalykas čia yra tas, kad dėl pasikeitusių visuomenės gyvenimo sąlygų, (pavyzdžiui, Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę), kai kurie objektai prarado savo ankstesnes funkcijas. Nesakau, kad tie griūnantys objektai mus kaip nors gerai nuteikia. Juos matydami žmonės kartu mato ir savo praeitį, neretai tokią pat nykią kaip ir tie dabartinėje apverktinoje būklėje esantys dalykai. O nyksta ir griūna jie ne todėl, kad jie buvo prie tos ar kitos valdžios pastatyti. Paprasčiausiai jie šiandien tapo niekam nereikalingi. Lygiai kaip ir tie kiti, į mūsų spintas sukrauti (gal kada prireiks?), mažesni buities dalykai... Tik deja, ne viską, kas tampa nereikalinga, galima į spintą ar į kokį sandėlį sudėti... Pavyzdžiui, nereikalingo geležinkelio ar vegetuojančio miesto ten nepatalpinsi...

Automobiliu iš Pabradės važiuojant į Švenčionis, kelias eina palei anksčiau buvusius geležinkelio iš Pabradės į Didžiasalį, bėgius. Dabar toje buvusioje geležinkelio linijos vietoje įrengtas asfaltuotas dviračių takas. Gaila man to buvusio geležinkelio, kuriuo nė karto taip ir nepravažiavau... Tačiau jokiu būdu neteigiu, kad tą geležinkelį ir jį aptarnaujantį personalą reikėjo ir toliau kaip nors išlaikyti.

Traukiniu iš Vilniaus pravažiuojant Švenčionėlius, vis pamatau aprūdijusius geležinkelio į Uteną bėgius. Aprūdiję jie gi ne todėl, kad tuos bėgius kažkokia ten kam nors nemiela (ar miela) valdžia nutiesė... To priežastys visai kitos. Todėl susivokime gi pagaliau, kad jei koks nors daiktas tampa ne mielas ar neatlieka savo paskirties, tai ne visada valdžia, ne to daikto gamintojas ar jo meistras dėl to būna kalti.

Kiti mūsų išmetami ar nenaudojami mažesni dalykai, pasiskirsto į dvi grupes: vienus išmetame dėl jų susidėvėjimo, kitus (ir tai skaudžiausia ir žalingiausia aplinkai) – dėl mūsų žmogiškosios tuštybės. Tokia mintis man visada ateina į galvą, kuomet matau jaunas ir visada tik gražiai apsirengusias ir pasipuošusias moteris. Ar pas jas niekada nebūna padėvėtų daiktų? Taip pasakęs rizikuoju būti palaikytas kaip nors nepalankiai nusiteikusiu prieš šią žmonijos dalį. Todėl pasitaisau, nes matau, kad pagyvenusios moterys ir vyrai būna ir prasčiau apsirengę. Juk ne veltui apie gerą daiktą yra sakoma, kad jis patogus kaip senas švarkas ar seni batai– užsivilkęs ar apsiavęs jų nejauti.

Turiu pastebėti, kad žmonės dažnai yra „negailestingi“ ne savo, o tik kitų aplaidumui. Mielieji, atsidarykite savo šaldytuvus ir pažvelkite į ten esančius produktus. Ten tikriausiai atrasite ir tokių produktų, kurių vartoti jau nenorite, ar net ir vartoti jų jau negalima. Tai kodėl manote, kad jūsų asmeniniame šaldytuve (ar drabužių spintoje) gali bet kas ir bet kaip rastis, o jau valstybėje – tai visur turi būti vien tik ideali tvarka?

Sutinku, kad kalbant apie atskirą asmenį, beveik visada galima manyti jog kai kurių nepageidautinų dalykų konkretus asmuo gali ir neturėti. Tačiau kalbant ne apie individą, o apie visą visuomenę, tai visada ir visais laikais greta to, kas yra puiku, gražu ir gera, neišvengiamai egzistuoja (egzistavo ir egzistuos) ir tam tikras betvarkės lygis. Pagaliau gi ir pati valdžia renkama tik tam, kad tą betvarkę kaip nors tvarkytų. Tai suprasti labai padeda kelionių agentūrų organizuojamos turistinės išvykos, kuriose pamatai, jog nervintis dėl kieno nors nepiktybiško, bet tau nepriimtino elgesio, yra neprotinga. Tačiau visur ir visada randasi žmonių, manančių, kad visur viskas turi būti tik taip, kaip jie tą dalyką supranta. Jie net ir nepagalvoja, kad būdami (galimai būdami) aukštesnėje ar žemesnėje valdžioje nedaug ką begalėtų pakeisti. Tam, kad blogį tik pamatytum, ir vien tik pirštu į jį pabaksnotum, nepaaiškinant, kaip jį būtų galima pašalinti, didelės ar kokios nors ypatingos išminties nereikia. Suprantama, tokiu savo požiūriu į valdžią, jokiu būdu nesiekiu pateisinti pasitaikantį jos neveiklumą ar aplaidumą.

Viskas ką čia pasakiau apie valdžią, apie individo savybes ar aplaidumą, sieju su žmogaus požiūriu į turimą turtą.

Baigdamas grįžtu prie to, ką minėjau savo rašinio pradžioje, o būtent prie rašinio pavadinimo. Gal būtų tiksliau ir teisingiau, jei straipsnį pavadintume Tragiškieji mūsų gyvenimo momentai. Kodėl tragiškieji? Todėl, kad jame aprašomi dalykai – išnykimas visa ko, ką žmogus sukuria, siejasi ir su paties žmogaus (individo) išėjimu. Savo laikinumą ir gyvenimo tragiškumą individas labiausiai pajunta matydamas kaip nyksta jo gimtieji namai, namai, kur, poeto žodžiais tariant:

Čia slenkstis tėvo balsą mena,

Čia duona kvepia motinos kepta

Tokia liūdnoka visa ko (tame tarpe ir žmogaus) laikinumo suvokimo nuotaika, pakoreguoja požiūrį į visą mūsų pragyventą gyvenimą. Pasikeičia požiūris į daugelį dalykų, o ypač į tėvynės meilę ir patriotizmą. Jokiu būdu neteigiu, kad nustojama mylėti tėvynę ar kad tampama ne patriotu. Šie dalykai ir toliau išlieka, tik jie jau būna ramūs, be kokių nors piktų priekaištų kitiems.

Algimantas MILAŠIUS