Mes turime 291 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3718
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13905
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89935
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Himnas Švenčionims

2021 m. birželio 5 d.

Štai anądien, vakare, prieš pat vienuoliktą vakaro „Dviračio žynių“ lakūnai bandytojai reiso Švenčionys – Bezdonys metu sugiedojo patį naujausią Švenčionių himną. Sujaudino iki ašarų. Tik jie vieninteliai gali pakilti iš medžiais ir krūmais apaugusio Švenčionių aerodromo. O kodėl šie drąsūs lakūnai pasirinko būtent šį, o ne asfaltuotą ir gražų Vaiškūnų aerodromą? Prisimenu, tarpukariu iš jo tratėdami ir dūmydami kilo kariniai lėktuvai, o pokariu tokie gražūs biplanai AN-2, kurie virš laukų ir miškų paskleisdavo visokių trąšų, kalkių ir net chemikalų debesis. Mano kaimynas, amžinatilsį, Anupras, žiūrėdamas į tas grožybes kosėdavo, ir linguodamas galva tyliai bambėdavo:

- Sėja laukuose, tręšia debesis. Kažin kur derlių pasiims?

- Tai arba kuosmose, arba per ponų Dzievų, - antrindamas kalbėjo kitas kaimynas ir abudu linksmai nusijuokdavo.

O kaip dabar? Vieni ūkininkai aria, sėja ir sugeba gauti naudos. Tie, kurie žemes užsodino gluosniais, jau graužia pirštus, matydami, kaip kiti, pasodinę šparagus, jau kelintus metus juos sėkmingai parduoda.

Kažkas Lietuvoje bandė pasodinti palmių giraitę. Pradžioje buvo neblogai, kol džiaugėmės subtropinėmis žiemomis. Po šiųmetės žiemos iš palmių galima bus nebent kelis kubus malkų padaryti. Gal kas pirks? Bet kokia bus tokių malkų kaina? Žmonės gi norėjo pasaulį nustebinti. Vieni, prisisodinę sakurų, sulaukia ekskursijų net iš Japonijos. O čia, tik įsivaizduokit, būtų žmonės važiavę iš visokių šiltų kraštų pažiūrėti į tarp sniegynų žaliuojančias palmes. Gaila, šį kartą nepavyko. Bandykit, vis tiek turi sužaliuoti palmės ir Lietuvoje! Vienas mano pažįstamas vokietis Wolfas savo „Eglių kiemelyje“ šalia gyvenamojo namo su viešbutuku pasistatė žiemos sodą su palmėmis ir suomišką pirtį su šiaurinių elnių kailiais. Keista, bet elnių kailių važiavo ne pas suomius. Sodyba ant ežero kranto, šalimais teka maždaug Žeimenos dydžio upė. Vietiniai klientai užsisako apartamentus iš anksto, atvažiuoja su valtimis ir šeimomis. Negi galvojat, kad Vokietijoje nėra kur poilsiauti?

Prisimenu vieną žmogelį, kuris buvo pasistatęs didelį šiltnamį ir norėjo jį kaip reikiant „įdarbinti“. Tai prie visų pomidorų agurkų ir paprikų prisodino vynuogių. Vynuogės augo ir kerojo, jau nebuvo vietos net pomidorams, tai nagingas ūkininkas vynuogienojus pritvirtino aukštai prie stiklinio šiltnamio stogo. Nueini į šiltnamį kokio agurko, pakeli ranką ir skini vynuoges. Vynuogių buvo tiek, kad kasmet net po statinę vyno pasigamindavo.

Daugelis „sofinių“ ūkininkų savo pievose smulkina žolę ir tuo patenkinti. O jei reikėtų tas pievas dorai nušienauti, kaip tai darydavo kiekvienas tikras ūkininkas? Nušienauti tai gali, bet kur „nukišti“ tą žolę? Gal kompostuoti? O kam to komposto reikia! Stop! O ar nežinot, kad mūsų durpės keliauja net į Italijas, Ispanijas ir kitus kraštus, kur durpių ir su žiburiu nerasi. Tai gal turėtų paklausą ir kompostas? Net ne užsieniuose, o čia pat Lietuvoje?

- Niekas nebandė, - atsako Skeptikas.

O aš sakau, kad kol nepabandė Lietuvoje auginti šparagų – nesuprato, kad iš to galima pragyventi. Darbo, žinoma, apsčiai. Ant sofos filosofuodamas biznio nepadarysi, pinigai nekris pundais ir maišais. Rapsus pabandė – daug kam nepasisekė kaip su kukurūzais. Visi galvojo, kad iš jų gryna nafta ar net dyzelinas varvės. Bandėm gaminti ir automobilius, ir traktorius – nieko nesigauna. Talentingam jaunimui gaunasi gaminti dirbtinius Žemės palydovus, bet tai nereiškia, kad kiekviename kaime steigsime tų palydovų gaminimo arteles. Kadaise kinai taip gamino laikrodžius, tai Kalvarijų turguje juos kibirais pardavinėdavo po penkinę.

Štai Kuršių Neriją prižiūrintys specialistai suka galvas, kaip čia tas pievas sutvarkyti. Kažkada mačiau Vokietijoje panašiose vietose „įdarbintas“ avis. Tai mes gi savo krūmais apžėlusiose pievose galėtume įdarbinti ne tik avis, bet ir ožkas. Nepatinka žmonėms toks pasiūlymas. Kur dėti vilną? Kur dėti mėsą? O kur kailius nukišti? O kas valgys ožkos sūrį? O dar tikrai sulauksime vilkų vizitacijų... Daugybė visokių klausimų. Nepradėsime gi iš kailių kokius būgnus daryti... O kodėl gi ne? Gal yra būgnų paklausa? Patikrinkit. Jei ne būgnus, tai dailius kailinius. Štai lėtapėdžiai estai ir suomiai mezga raštuotas pirštines, prieš kurias negali atsispirti nei vienas lietuvis. O turkiškus megztinius prisimenate? Įsivaizduokit pirštines visokiais žalčiais ir saulutėmis pagražintas, o megztinius su gyvybės medžiais, paukšteliais ir žirgais. Iš odų gamintumėm didelius tamtamus, kaip Šv. Onos bažnyčioje, Vytauto Didžiojo ar prancūzmečio stiliaus kariuomenės būgnus, pagaliau mažus tamburinus saviveiklininkams...

Kadaise Naujojoje Vilnioje veikė dalgių gamykla. Tai prigamindavo tų dalgių, „litovkomis“ vadinamų, didžiules stirtas ir viską išparduodavo. Sakysit, kad tokiais dalgiais nieks nešienauja. Teisybė, dabar dalgiai kitokie. Atrodo, kad dalgių gamintojai net dalgio gyvenime nėra matę, tik pinigus. Kiekvienam gaminiui yra savas laikas.

Štai Lietuvoje dabar yra tik vienas rimorius – pakinktų meistras, o žirgai žmonėms patinka. Daugelyje pasaulio vietų, net Europos didmiesčiuose galima pasivažinėti dailia puskariete, kinkyta pora rinktinių žirgų. Tiesa, tas malonumas nėra pigus. O ar pigu Palangoje poilsiauti?

Įsivaizduokit, kad aplankot Cirkliškio dvarą, pažiūrit gražų vaidinimą, groja kelios kapelos, viena už kita gražiau. Po to paragaujate vietinių valgių, pasivažinėjate karieta ar bent vežėčiomis. Sakysite, kad fantazija? Palėkite netoli, vien tik Lietuvoje visa tai įvairiose vietose rasite. Sakysite, kad neturite pinigų? Neveidmainiaukime, gerai. Kas daugiausiai laksto po visokias Tenerifes, Hurgadas ir Rodo salas? Gal geriau išleiskime pinigus čia, o ne užsieniuose palikime. Gal turtingesni nebūsime, bet nors „nenubiednėsime“.

Vėl girdžiu, kad Palangoje net eilėje prie tualeto reikia stovėti kaip kadaise Maskvoje prie mauzoliejaus, o tualetą pastatyti yra sudėtingiau negu stadioną. Keiskit!

Štai kad ir mūsų puikusis apžvalgos bokštas, tik 400 m nuo Bėlio ežero. Negali sakyti, kad nieks ten nesilanko. Deja, užlipęs į viršų dažnas nusivilia, nes tikisi pamatyti bent du ežerus, žinoma ne pro medžių šakas. O kaimynai Mindūnuose neatsigina lankytojų kaip Mekoje, tiesa, jų ežeras didesnis, bokštas taipogi aukštesnis, o ir aplinkui pasirūpinta į ką akis paganyti.

Štai net naujajame „dviratininkų“ sukurtame Švenčionių himne dominuoja mintis, kad čia kažkas buvo, bet dabar jau nėra. Tikrai ne visas mūsų įžymybes jie paminėjo. Reikėtų pastatyti didelę akmens plokštę, kad ant jos išrašytum visus žinomus jų vardus. O juk daugel yra apie Švenčionis parašyta, dar tebedulka Švenčionių bibliotekos lentynose. Neprošal būtų surasti kokį dainių, kuris sukurtų Švenčionių „Iliadą ir Odisėją“, kiek čia visko per amžius buvo nutikę. O tai dabar viskas, ką pavyktų rasti, yra Nalšios muziejuje, dar kai kas Reškutėnuose, dūlėja archyvuose. Tam reikėtų kokio vietinio prof. Mažylio, kuris tuos archyvus iššniukštinėtų.

Visokius užsilikusius mechanizmus atidavėme į metalo laužą ar pigiai pardavėme, pinigus išleidome. O žmonės trokšta pamatyti, kaip gi čia mūsų protėviai tvarkėsi anais laikais. Kuo važinėjo, kuo arė dirvą, ką sėjo ir valgė, kaip linksminosi nudirbę visus darbus, ir nori dalyvauti tame procese ir jį kurti. Pavažinėji po Lietuvą ir nustembi, kaip žmonės sugeba visa tai perteikti. Kitaip žmonės važiuos į tas Tenerifes, trauks į visokius kitus kraštus, kur yra daugiau darbo, kur geresnės pajamos, kur malonesni žmonės, kur labiau dvelkia nesunaikinta istorija. O juk mes patys tuos darbus galime susikurti, nelaukdami malonės, kuri už devynių upių, devynių jūrų. Bet nepabuvę ten, tikriausiai ir nepajėgsime susikurti savo gerovės...

Izidorius KIMSĖNAS

 
 
Reklaminis skydelis