Valstybinių miškų urėdija šiemet pavasarį pranešė suplanavusi įveisti ir atkurti daugiau nei 10 tūkst. hektarų miško. Dėl pasaulinės Covid-19 pandemijos ir šiemet nebuvo organizuotas nacionalinis miškasodis, kurio metu gyventojai susipažindavo su miškininkyste, miško sodinimu ir pasodindavo maždaug apie 400 tūkst. medelių. Šiemet miško sodinimo darbai buvo pradėti kovo 23 d., o baigti gegužės pradžioje. Dėl pandemijos be įprastinių dalykų miškininkams teko pasirūpinti, kad būtų užtikrintas visų miško sodintojų saugumas, laikantis rekomendacijų dėl atstumų laikymosi ir pan.

Kasmet miškasodyje dalyvauja ir nemažai sezoninių darbininkų. Įspūdžiais su „Švenčionių krašto“ laikraščio redakcija pasidalino bene kasmet į miško sodinimo darbus įsijungianti p. Marytė. Pasak jos, nors darbas nėra lengvas, bet užtat galima užsidirbti. Darbą miško sodintojai pradeda anksti ryte, tad juos džiugina įvairiausių paukščių balsų choras, plaučiai prisipildo gryno oro, o draugiškai dirbant, kartu ir papokštaujant – diena pralekia nemačiom. Kad neblogai padirbėta, vakarop primena tik raumenys. Tačiau galva išsivalo nuo nerimastingų minčių, o ir miegas būna saldesnis. Tiesa, šiemet miškasodį šiek tiek sunkino tik nesiliaujantys lietūs, bet pasodintiems medeliams – tai tik į naudą. Daugiau šansų, kad prigis. Prabėgs dešimtmečiai, ir toje vietoje jau oš naujas miškas.

Moteris sakė, kad ją piktina daugelio bedarbių dejonės, kad nėra darbo. „Eikit sodinti miško, - rėžia drąsiai ji tokiems. – Ir užsidirbsit, ir naudingą žmonėms darbą atliksit“.