Net nebežinau, kelintą dieną iš eilės lyja. Ir ne koks nors lengvas šiltas lietutis su saule, o grėsmingai atrodantys dideli sunkūs lašai į išlytą žemę sminga. Ne tik į lauką išeiti nesinori, bet netgi pro langą žiūrėti į vis didėjančias, purslais apsipylusias balas palangėje. Ir į dangų akių pakelti nesinori, nes jis visas tarsi aptrauktas didžiuliu, skylutėmis prabadytu juodos spalvos audeklu, pro kurį ir prasisunkia tie stingdantys kūną lietaus lašai. Žinoma, mano situacija dabar tokia, kad niekur ir negalėčiau išeiti: sėdžiu fotelyje su sulaužyta koja ir skęstu prisiminimuose. Kai nusibodo žiūrėti televizorių, į rankas pasiėmiau seną senutėlį fotoalbumą su mano vaikystės nuotraukomis. Gerai, kad mama išsaugojo, o tai aš pats seniai jį būčiau išmetęs, nes man atrodė, kad juodai baltos gerokai išblukusios nuotraukos niekam niekada nebus įdomios. Ogi, pasirodo, jos net man pačiam pasidarė įdomios dabar, kai jau artėju prie šešiasdešimtmečio...

Pačioje pirmojoje nuotraukoje, kurią paėmiau į rankas, stoviu aš (gal kokių ketverių metų), mano mama ir jos draugė Monika, gyvenusi vienkiemyje. Nežinau, kas jas abi siejo (motinos labai seniai neturiu, todėl nėra ką paklausti), bet jos abi gyvenime gal nė karto nebuvo susipykusios ir gal nė vienos dienos nepraleido nesusitikusios. O gal tik man taip atrodė.

Monika savo šeimos neturėjo. Niekada nesidomėjau kodėl. Man svarbiau buvo tai, kad ji mane dažnai parsivesdavo į savo namus ir vaišindavo labai skaniomis kriaušėmis (savo mes neturėjome), vesdavosi į mišką uogauti ir grybauti, o visa tai, ką surinkdavome, atnešdavome mano mamai. Dar prisimenu Monikos blynus su uogiene. Jų skonio iki dabar neužmirštu. Mano mama irgi kepdavo blynus. Jei gerai prisimenu, tai gal netgi kiekvieną rytą, bet jie neprilygo Monikos blynams. Tiesa, mamai aš, atrodo, šito niekada nesakiau.

Mano mama labai dažnai sirgdavo, tuomet Monika ne tik mūsų karvutę melždavo, avytes vakarais į tvartą suvesdavo, o rytais atgal į ganyklas išvarydavo (mūsų kraštuose labai siautė vilkai), bet ir manimi rūpinosi. Aš net nakvodavau pas ją, nes buvo baiminamasi, kad jei mamai dar labiau pablogės sveikata, tai greitoji ją išveš į ligoninę.

Žodžiu, toji Monika man buvo lyg ir antroji mama. Ji man jau pradėjus eiti į mokyklą ir kokį smulkų pinigėlį į rankas įsprausdavo (tai buvo mūsų paslaptis, nes Monika prašė to mamai nesakyti), ir naminio pyrago gabalėlį į drobulę įvyniodavo.

Kai išvažiavau iš savo gimtinės tęsti mokslų, su Monika rečiau pasimatydavome. Aš namo retokai parvažiuodavau, nes tada jau pradėjo rūpėti merginos, todėl tiek mama, tiek Monika atsidūrė „antrame plane“.

Baigęs mokslus, beveik visą laiką dirbau savojo rajono centre. Tiesa, skirtingose pareigose. Pas mamą atvažiuodavau trumpam. Kartais tik vos keletui valandų. Tiesiog lauktuves iškraunu iš krepšio, paklausinėju šio bei to ir vėl išvažiuoju.

Kai mane paskyrė gimtosios seniūnijos seniūnu, motinos jau nebeturėjau. Tėvų namai buvo tušti. Parduoti jų labai nenorėjau. Sentimentai prie jų tvirtais saitas pririšę laikė. Aš netgi siūliau Monikai į juos persikelti gyventi, nes jos namelis buvo atokiau pagrindinės gyvenvietės. Nelabai nutolęs, gal apie kilometrą, bet vis tiek jai sunku būdavo parsinešti pirkinių krepšius iš parduotuvės, ateiti į Medicinos punktą, aplankyti kapinėse besiilsinčius artimuosius. Monika nesutiko. Sakė, kad niekada niekur geriau nepailsi, kaip tik savo lovoje. Bet, sakė, jei jau labai nebegalės, jei apleis jėgos, tada pagalvosianti.

Aš retkarčiais aplankydavau Moniką. Buvau jai nupirkęs telefoną, dideliais skaičiais užrašiau savo telefono numerį ir prisakiau, kad būtinai man paskambintų, jei nutiktų kas nors blogo. Neskambindavo. Sakydavo, kad dėl smulkmenų nenorinti manęs, pasak jos, didelio viršininko, trukdyti.

Metai bėgo, Monikos sveikata silpnėjo. Aš atvažiuodavau pas ją pasikalbėti, na, tiesiog pasitarti, kaip ir kur ji norėtų gyventi, kai jėgos visiškai apleis. Kartą labai atsargiai (bijojau jos reakcijos) pasidomėjau, ką ji galvojanti apie gyvenimą pensionate. Ji sakė, kad norinti pamatyti, kaip ten žmonės gyvena, bet jei jau reikėtų dėl labai užpustytų kelių žiemai išeiti iš savo namų, tai tada geriau rinktųsi mano tėvų namus. Taip ir sutarėme. Jeigu ką, tai...

Vieną žiemą, kai buvo labai daug sniego, slidu, įkalbėjau ją keltis arčiau civilizacijos, t. y. į mano tėvų namus. Labai nenoromis sutiko. Įkurdinau ją tame kambaryje, kurį labai mėgo mama. Kai aplankydavau Moniką, ji niekuo nesiskundė, bet prisipažino, kad vis tiek, kai tik geresnis oras, pareina į savo namelius.

Mano tėvų namuose ji ištvėrė tik vieną žiemos mėnesį. Kai tik baigėsi vasario pūgos, ji sugrįžo į savuosius. Ten netgi šiek tiek atsigavo, lyg ir sustiprėjo.

Kartą, parvažiavęs į tėvų namus (buvau pažadėjęs parvežti atgal čia atsivežtus Monikos daiktus), ant dėžės su Monikos daiktais pamačiau storą sąsiuvinį. Pagalvojau, kad gal tai koks nors mano mokyklinių metų užsilikėlis, todėl, jo nė nepavartęs, padėjau ant lentynos ir tiek. Kai nuvežiau Monikai jos daiktus, ji sėdo virti arbatos, prašė dar pabūti ir ... pasigedo to sąsiuvinio. Važiavau jo atvežti, nes sakė, jog ji nenorinti, kad kas nors pamatytų, kas jame yra. O tada ir mane smalsumas užvaldė – o tai kas gi ten tokio svarbaus yra. Atsiverčiau, paskaičiau ir nustėrau. Pirmiausia pagalvojau, kad ten Monikos iš kažkur nusirašyti Salomėjos Nėries eilėraščiai. Pasirodo, kad ne. Tai pačios Monikos kūryba. Sąsiuvinis pilnas ne tik eilėraščių, bet ir poemų. Nežinojau, kad Monika tokia talentinga. Gal net mano mamai ji niekada neprisipažino, nes ir mama man apie Monikos talentą niekada nieko nesakė.  

Aš prašiau Moniką leisti man pasiimti šitą jos sąsiuvinį. Žadėjau jį parodyti žmonėms, kurie jos kūrybą profesionaliai įvertintų, gal net atspausdintų kokiame nors leidinyje, bet Monika jokiu būdu nesutiko, sakė, kad tokios gėdos ji neištversianti...

Kai Monikos jėgos išseko, kai jai jau buvo sunku net tų skaniųjų blynų išsikepti, o apie atėjimą iki parduotuvės galima buvo tik pasvajoti, Monika jau nebe taip atkakliai spyriojosi dėl gyvenimo pensionate. O kai vasario mėnesį prasidėjo pūgos, ji pati man pagaliau paskambino ir tepasakė vieną žodį – vežk...

Bandžiau iki jos nuvažiuoti visureigiu, bet kelias buvo toks užpustytas, kad tenuvažiavau tik trečdalį jo. Išsikviečiau buldozerį ir važiavau paskui jį, nes vos tik nuvalo sniegą, pūga vėl užpusto. Kai pagaliau pasiekiau Monikos namus, ji jau sėdėjo ant ryšulėlių, į kuriuos buvo susikrovusi savo daiktelius, ir verkė. Į mano pasisveikinimą atsakė tik galvos linktelėjimu, ranka mostelėjo į tuos ryšulius, kuriuos reikia paimti, pabučiavo ant sienų kabėjusius šventųjų paveikslus, peržegnojo kambarius ir lėtai lėtai artėjo link išėjimo durų. Negalėjau į visa tai žiūrėti, nusisukau ir sprukau pro duris neatsigręždamas...

Išėjusi į lauką, užrakino duris, raktą padavė man, o pati nešluostydama ašarų bučiavo namo sienojus... Nors aš raminau, kad ji išvažiuoja tik peržiemoti (pats tuo, žinoma, netikėjau), bet ji suprato, kad išvažiuoja visam laikui...

Ilgai negalėjau atgauti dvasinės pusiausvyros. Mane labai sukrėtė Monikos atsisveikinimas su namais... Štai ir dabar, žiūriu į tą seną nuotrauką ir negaliu sulaikyti ašarų...

Monika buvo teisi. Į savo namelius ji jau nebesugrįžo... Jos namų raktas, ko gero, dar tebeguli kažkuriame mano sekcijos stalčiuke. Nežinau, kaip dabar, praėjus beveik dvidešimčiai metų nuo jos mirties, atrodo jos išbučiuoti namai. Galėčiau gi nuvažiuoti ir pasižiūrėti, bet kažkas mane nuo to žygio sulaiko...

Genovaitė ŠNUROVA