Mes turime 285 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2908
mod_vvisit_counterŠią savaitę:2908
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:19173
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:143249

Mus vienija draugystė

2012 m. birželio 30 d.,šeštadienis Nr.50 (1193)

Liaudies menas yra vienas reikšmingiausių įkvėpimo šaltinių. Neatsitiktinai, ten kur Kūnos vandenys įsilieja į Meros, kur stūkso senasis Strūnaičio malūnas, kasmet įvairiomis progomis liaudies meistrai susitinka su moksleiviais bei jaunimu. Ir šiemet birželio mėn. pradžioje Strūnaičio kaimo klubas (vedėja Vilgelmina Apanskienė), vykdydamas tautinėms mažumoms skirtą projektą „Išgirskime vieni kitus“, pakvietė moksleivius bei jaunimą į renginį. Renginio dalyviai apžiūrėjo senąjį vandens malūną, po to apsilankė medžio drožėjo Stanislovo Trinkūno sodyboje, kur visus nustebino šeimininko nagingumas. Jau nuo vartelių pamatai sodybos grožį, tiesiog atverti albumą: nei vieno nereikalingo daiktelio, nei šapelio nepamatysi jo kieme. Prekyboje pilna įvairiausių baldų ir reikmenų, bet ar gali jie prilygti Stanislovo rankomis padarytam stalui svetainėje, raižiniais išpuoštai verandai, pavėsinei, sūpuoklėms ir kieme stovinčiam kryžiui. Amatininkai amato išmokdavo vieni iš kitų. Dažniausiai – sūnus iš tėvo, o kartais gabesnį vaiką leisdavo pas gerai žinomą meistrą pasimokyti meistrystės, kur jis dirbdavo be atlyginimo ir tik po vienerių metų tapdavo pameistriu. Tapęs pameistriu, mokinys gaudavo šiokį tokį atlyginimą. O meistrui, kad jis sutikdavo priimti mokinį ir išmokinti jį amato, buvo atsilyginama pinigais ar kitokiu sutartu užmokesčiu. Priklausomai nuo mokinio gabumo ir tėvų turtingumo tęsdavosi ir mokslas. Vidutiniškai jis galėjo trukti nuo vienerių iki trejų metų. Mokymosi metu mokinys gyveno ir maitinosi pas meistrą. Per tą laiką mokinys išmokdavo meistrystės paslapčių, o kartu įgaudavo įgūdžių ir perimdavo net to meistro stilių, jo ypatybes ir dar kurį laiką dirbdavo to meistro įtakoje.

Stanislovas drožėjo amato subtilybių išmoko pats. Buvęs matematikos ir technologijos mokytojas, išėjęs į užtarnautą poilsį visą savo laiką atidavė drožiniams ir sodybos gražinimui, tai dovana vaikams. Jo pagaminti daiktai išsiskiria savo tobulumu, meniškumu, profesionalumu, o kūrybai nėra ribų ir dar laukia dideli ateities planai.

Onytės Krūminienės sodyba papuošta į Anapilį išėjusio vyro Algio sukurtomis medžio skulptūromis, klėtyje įrengtas mažytis buities muziejus. Daug buities daiktų moksleiviai pamatė pirmą kartą.

Viską apžiūrėję, renginio dalyviai patraukė į klubą. Čia jų laukė liaudies meistrai: „Aukso vainiko“ laureatė, šiaudelių rišėja Janina Pavliukevičienė, veltinių vėlimo, gaivaus žolelių gėrimo, duonos kepimo, muilo gamybos meistrė Virginija Šiekštelienė, papuošalų iš veltinio bei atvirukų iš gamtinių medžiagų gamybos - Onytė Krūminienė. Mažai beliko liaudies meistrų, kurie kruopščiai laikosi tautodailės tradicijų arba jas pratęsia naujomis meninėmis formomis.

Puoselėjant tautinių mažumų tradicijas ir paveldą, renginio „Išgirskime vieni kitus“ dalyviai susipažino su kitų tautų amatais bei kulinariniu paveldu. Dalyviai pasiskirstė į tris grupes su kuriais dirbo liaudies meistrai.

Prieškariniu laikotarpiu Švenčionių m. Strūnaičio gatvėje buvo dešimtys privačių veltinių vėlimo įmonėlių, kurių jau nebeliko. Jų šeimininkai daugiausia buvo rusų tautybės piliečiai, todėl siekiant išsaugoti tautinių mažumų kultūrinius tapatumus bei pozityvią jų integraciją į krašto visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą, buvo pasirinktas vienas iš senųjų mūsų krašto amatų – veltinių vėlimas. Šiandien ši viena iš seniausių tekstilės rūšių vėl tapo madinga ir aktuali. Pusiau užmirštas amatas paskutinį dešimtmetį atgimė šiuolaikinėje mados industrijoje. Veltinis, pagamintas pagal senovinę technologiją, įgavo daug naujų spalvų – gaminami nuostabūs papuošalai, drabužiai, dekoro, interjero detalės. Šį kartą liaudies meistrė Virginija Šiekštelienė mokino nusivelti plokščią medžiagą, iš kurios galima pasidaryti bet ką, ko tik norės vaizduotė. Pavyzdžiui, iškirpę iš tokio nuvelto kilimėlio žiedelius ir suformavę gėlytę, galime pasidaryti dailią sagę. Dalyviai pasirinko daryti servetėles-padėkliukus po arbatinuku. Mokytoja, liaudies meistrė Onytė Krūminienė taip pat vėlė. Todėl čia buvo didžiausias pulkas mergaičių, kurios norėjo pasidaryti sau po segę.

Šiaudelių pynėja Janina Pavliukevičienė dalyvius supažindino su krašto etnokultūriniu palikimu, šiaudelių dirbinių pritaikomumu dabartiniame gyvenime, pynimo iš šiaudelių tradicija ir jų panaudojimo papročiais bei mokė paruošti šiaudus vėrimui, pynimui, nupjauti, pritaikyti įrankius jų ruošimui ir gaminti įvairius paprastų ir sudėtingų formų reketukus, pyneles skrybėlėms, žvaigždes, paukščius, pintų šiaudų darbelius iš pasiruoštų šiaudinukų. Čia daugiausia buvo berniukų, kuriuos traukė gražios šiaudinės skrybėlės.
Pertraukos metu dalyviai ir žiūrovai susipažino su liaudies meistrių paroda. Visų akys krypo į nepaprasto grožio Janinos sodus bei skrybėles, Virginijos vaikiškus veltinukus, kepures, servetėles, Onytės – seges.

Dirbdami visi bendravo, dalinosi vienas su kitu savo laimėjimais. Nors kai kurie ir pavargo veliant veltinį, bet džiaugėsi matydami savo gaminį. Laimingi, gerai padirbėję, susėdo prie vaišių stalo. Degustavo rusų ir lenkų nacionalinius patiekalus, gėrė Švenčionių vaistažolių fabriko arbatą, klausėsi koncerto „Įvairių tautų dainų pynė“, atsakinėjo į viktorinos „Ar pažįsti kitos tautybės kaimyną?“ klausimus. Gera nuotaika lydėjo visą renginį. Darbas ir muzika vienija visus, nesvarbu kokios tautybės ir amžiaus būtum. Renginio dalyviai išreiškė pageidavimą ir laukia kitų edukacinių pamokėlių: muilo gamybos ir riešinių mezgimo. Tad iki kito karto!

Jadvyga BUBNEL
Švenčionių viešosios bibliotekos Strūnaičio filialo vedėja

 

 
Reklaminis skydelis