Šiomis dienomis, ryšium su įvykiais kaimyninėje Baltarusijoje, viešoje erdvėje plačiai sklando aviacijos tema. Ši veikla žmonijai visada buvo labai reikšminga ir karo, ir taikos metu. Atrodė, kas galėjo trukdyti kaimyninėms šalims taikiai eksploatuoti oro erdvę, vykdyti tarptautinius susitarimus, užtikrinant keleivių saugumą ir gerovę. Be to, ši veiklos šaka valstybėms padeda generuoti nemažas pajamas, kurios gali būti nukreiptos ūkio vystymui ir gyventojų poreikių patenkinimui. Tačiau politinės intrigos ir valdžios troškimas Baltarusijos diktatoriui svarbiau už savo liaudies interesus ir tarptautinius įsipareigojimus. Keleivinio lėktuvo užgrobimas vidury Europos rodo, kad jokio saugumo padangėje jau nėra ir jo negalima tikėtis, kol tokie neprognozuojami piratiški veiksmai nebus ryžtingai ir galutinai sustabdyti.

Tačiau dabar kalba ne apie tai. Ketinu jums papasakoti keletą įvykių iš aviacijos istorijos tais tolimaisiais Antrojo pasaulinio karo laikais. Ir tada atsirasdavo drąsių žmonių, kurie siekė ne griauti, o saugoti, o saugoti tai, kas yra sukurta. Tuoj po karo teko kalėti Vorkutos lageryje. Tuo metu lageriuose kalėjo labai daug šviesių žmonių. Senieji kaliniai, čia atvežti dar Stalino represijų metais, mus, jaunimą, priėmė draugiškai. Greitai susipažinome ir išgirdome pačių netikėčiausių istorijų.

- Esu Ježovas, bet „lietuviškas Ježovas“, - mėgdavo sakyti buvęs aviacijos vyresnysis leitenantas, vienos eskadrilės vadas, dabar Pečioros – Vorkutos baseino konclagerio kalinys, „apdovanotas“ dešimties metų bausme už tėvynės išdavimą, mat sąmoningai neįvykdė pavestos užduoties...

Jis pasakojo, kad jų, rusų, kelios eskadrilės bazavosi Baltarusijoje tarp Molodečno ir Smorgainių. 1944 metų vasarą ir pas juos eskadrilėje buvo žinoma, kad Vilnių vokiečių kariuomenė paliko, nes sovietų karinių dalinių dešinysis sparnas jau buvo pasiekęs Ukmergę ir net Panevėžį, o kairysis – net Birštoną, Prienus. Vadinasi, Vilniuje galėjo būti tik atskiri negausūs vokiečių daliniai, kurie rimto pasipriešinimo atlaikyti negalėjo. Be to, sovietų kariuomenė ir partizanai jau šeimininkavo Naujoj Vilnioj, Pavilny, Karolinišky ir kitose vietovėse prie Vilniaus. Vokiečiai iš šio apsupimo galėjo pasitraukti tik per Maišiagalą.

„Ir staiga mano bombonešių eskadrilė gauna įsakymą bombarduoti Vilnių, - pasakoja Ježovas. – Ne tik aš, bet ir kiti lakūnai nustebo – kodėl Vilnių? Juk iš Vilniaus jokio rimtesnio pasipriešinimo nejutome. Be to Vilnius bemaž apsuptas. Jokio svarbesnio strateginio taško ten nebuvo. Kada buvo viskas paruošta ir liko keletas minučių iki starto, aš jau sėdėjau savo vietoje lėktuve, staiga mane iškvietė divizijos vadas ir kažkaip neįprastai klastingai žiūrėdamas į akis pasakė: „Bombardavimo koordinatės pasikeitė. Taikiniai – bažnyčios ir visi kvartalai apie jas, nes ten įsitvirtinę priešai. Supratai? Vykdyk.“ Kažkaip neįprastai ir keistai šis įsakymas man skambėjo. Visados savo viršininkų įsakymus vykdydavau be jokių dvejonių, o šitą kartą suabejojau. Skrisdamas, o tai buvo ankstyvas rytas, žinojau, kad priešas šiuo metu priešlėktuvinės gynybos neturi, bijoti ar ypatingai saugotis nėra ko, buvau gerai pasirengęs kautynėms. Ir staiga man atėjo geniali mintis, kuri vėliau pasitvirtino: mane siunčia nusikalstamam darbui – sunaikinti nuostabiai gražų Vilniaus miestą, ir tik miestą, nes jame šiuo metu priešo nėra. Kaip ant delno mačiau žavingom kalvom ir nuostabia žaluma pasidabinusį Gedimino miestą. Žinojau, kaip viskas atrodys, kai numes savo krovinius visi penki didieji bombonešiai. Ilgai negalvodamas paspaudžiau pedalus ir krūvis nuslinko žemyn, visos bombos atsidūrė Baltarusijos pelkėje. Kaip eskadrilės vadas skridau pirmasis ir pasukau dešinėn, kaip atlikęs užduotį. Kiti keturi bombonešiai mano pavyzdžiu nepasekė. Tik kada ar, apsukęs ratą, skridau paskui juos, pamačiau, kad, o stebukle, visų bažnyčių kryžiuoti bokštai kaip kilo į dangų, taip ir dabar tebekyla. Daug kur vietoj gatvių, vietoj puikių įvairiaspalvių pastatų dabar žiojėjo duobės ir rūko dūmai.

Grįžęs divizijos vadui raportavau, kad užduotį įvykdėme ir visi esame gyvi ir sveiki, o skridusiems kartu paaiškinau, kad įvyko klaida ir paprašiau, kad apie tai niekas nesužinotų. Bet sužinojo...

Vieną pavakarį dalinio vadas įsakė atvykti į štabą, bet nedavė jokio pavedimo. Supratau, kad pokalbis bus sunkus. Prisistačiau divizijos štabo politrukui. Jis mane sutiko šaltai ir kategoriškai apkaltino: „Tu nenorėjai užduoties įvykdyti ir sąmoningai „krūvį“, kuris buvo skirtas priešui, numetei savoje žemėje.“ Mane čia pat areštavo ir nugabeno į Minską. Čia speciali karinė KGB grupė, vadinama SMERŠ, pradėjo tardymą. Viskas baigėsi tuo, kad „trojka“ nuteisė mane 10-imčiai metų nelaisvės pagal RSFSR BK 58-1b straipsnį, kaip tėvynės išdaviką su pastaba – „gailėjo Vilniaus priešų“.

Vadinasi, aš dabar turiu moralinę teisę sakyti, kad tapau sovietišku konclagerininku dėl meilės gražiajam Vilniui“, - sakydavo buvęs vyresnysis leitenantas Sergejus Ježovas.

Mes, lietuviai, jį labai gerbėme, gavę siuntinius, kviesdavom prie bendro stalo ir laikėme jį savu dėl jo kilnaus poelgio.

Po karo praėjo jau daug metų. Vilnius, kaip ir kiti Lietuvos miestai beveik užgydė karo žaizdas. Jau trisdešimt metų mes gyvename atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvos valstybėje, bet kartas nuo karto dar tenka susidurti su Antrojo pasaulinio karo paliktomis „dovanomis“. Vien Vilniuje 2019 m. balandžio-lapkričio mėnesiais statybų metu rastos nesprogusios 100 kilogramų sveriančios Antrojo pasaulinio karo laikų bombos FAB-100 įvairiose vietose – Konstitucijos prospekte ir Žvėryne, Ukmergės ir Ražienų gatvėje, o kiek dar jų guli mūsų žemėje, baisu ir pagalvoti. Visos šios rastos aviacinės bombos yra sovietinės gamybos. Vien Lietuvoje išminavimo batalionas per metus vidutiniškai atlieka apie 1000 išminavimo operacijų, ir šis faktas dar kartą patvirtina Ježovo, kaip buvusio aviacijos eskadrilės vado, pasakojimą.

Visos Europos, kaip Lietuvos ir Baltarusijos žmonės kuria savo ir savo vaikų ateitį taikiu darbu. Dabar jau pasiektas toks išsivystymo lygis, kad visos tautos po vieną negali pasiekti didesnės pažangos. Mūsų ekonominiai ryšiai tiek glaudžiai susipynę, kad bet kokie politiniai nesklandumai skaudžiai atsiliepia ekonomikoje, tai yra paliečia visų gyventojų interesus. Pažangos sustabdyti neįmanoma, ji ritasi per pasaulį, ir kelio atgal nėra. Laikas visiems tai suprasti.

Vytautas TAUTVAIŠAS