Mes turime 296 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:493
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16694
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92724
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Skinkit, peškit, dovanokit...

2021 m. birželio 19 d.

Atrodo, kad tam kviesti nieko nederėtų, ypač kalbant apie laukinius augalus. Juk jie visi iš gamtos, jie yra mūsų ekosistemos dalis. Taip, iš tikro – mūsų augalų, istoriškai augančių gamtoje, liesti negalima, nes, kaip sakė profesorius Tadas Ivanauskas - „Gamtoje nieko lyšno (taigi - nereikalingo) nėra!“.

Tačiau kalbame ne apie mūsų gamtos augalus, o apie gausialapį lubiną, dabar ne tik mėlynuojantį, bet ir baltuojantį, raudonuojantį visose pakelėse, šlaituose, pamiškėse ir miškuose. Nežinia, kokia intencija įkurdintas ir išplatintas, augalas per kelis dešimtmečius tapo invazine rūšimi, gebančia išstumti, nustelbti jautrias vietines rūšis. Savo ekologiniu agresyvumu jis gali lenkti net garsųjį, agresyvųjį Sosnovskio barštį. O ir gamtoje nėra kam jo reguliuoti: šio lubino sėklelių niekas nelesa ir negraužia, lapų taip pat joks žinduolis neėda.

Ar galima kaip nors paveikti jo augavietes, mažinti populiaciją? Taip, yra tokios priemonės – augalų iškasimas, cheminių preparatų naudojimas (atmestinas, nes jis veiktų ir kitus augalus), tačiau pats efektyviausias – šienavimas, neleidžiant žydėti ir brandinti sėklų.

Ką galime mes visi? Ypač jei neturime dalgio... Mes galime skinti, rauti juos, merkti namuose ir dovanoti visiems. Tai nedraudžiama. O žinodami, kad taip mes prisidedame prie agresyvios invazinės rūšies gausos reguliavimo, turėtume jausti pasitenkinimą – juk padarėme nors ir nedidelį, bet labai svarbų darbą.

Selemonas PALTANAVIČIUS