2021-ieji paskelbti poeto Vytauto Mačernio metais. Birželio 4 d. jam būtų sukakę 100 m. Ta proga į Švenčionių miesto parką pasikalbėti apie V.Mačernį, jo kūrybą ir gyvenimą pakvietė Švenčionių r. literatų klubo „Versmė“ vadovė Alytė Čečiurkienė.

Vytautas Mačernis (1921–1944) nugyveno trumpą, bet ryškų gyvenimą. Jis išgarsėjo intelektualia, vidinės egzistencijos nerimą išreiškiančia kūryba, kurią itin vertino jam universitete dėstęs V.Mykolaitis-Putinas. Jaunuolis buvo aktyvus ateitininkas, gebėjo ne tik pats kurti, bet ir kitus skatino kūrybai, buvo pareigingas, uolus, sekmadieniais lankė bažnyčią. Studijavo Vytauto Didžiojo Teologijos-filosofijos fakultete anglų kalbą ir literatūrą, vėliau persikėlė į Vilniaus universitetą studijuoti filosofijos, draugavo su kitais to meto filosofais, literatais ir intelektualais, mokėsi kalbų, domėjosi įvairiomis filosofijos kryptimis, dirbo Vilniuje gidu. Ir daug rašė.

Jaunasis poetas norėjo savo poezijoje aprašyti visą žmogaus gyvenimą. Tik gaila, kad paties gyvenimas buvo trumpas ir tragiškas. Bet vis dėlto V.Mačernio kūryba paliko ryškų įspaudą lietuvių literatūroje.

V.Mačernis artimai bendravo su studente teisininke Brone Vildžiūnaite, kuri savo draugą rėmė materialiai. Įsiplieskė meilė, pora susižadėjo, bet paprieštaravus Bronės motinai, vestuvės buvo nukeltos.

Kai 1943 m. universitetas buvo uždarytas, Mačernis, kuriam tereikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus, baimindamasis, kad nacių okupacinė valdžia neišsiųstų jo priverstiniams darbams, grįžo į atokiąją Šarnelę (savo gimtąjį kaimą), tolyn nuo karo siaubo. Čia, senojo namų sodo paunksmėje, jis rašė „Metų“ sonetus, meilės ir gyvenimo prasmės paieškų bei apmąstymų kupinus laiškus savo mylimajai Bronei.

1944 m. frontui priartėjus prie Žemaitijos draugų buvo raginamas trauktis iš Lietuvos. Mačernis dvejojo. Labai mylėjo savo gimtinę (kurti galėjo tik Šarnelėje), trauktis be mylimos sužadėtinės B.Vildžiūnaitės nenorėjo, todėl delsė. Spalio 7 d. žuvo sprogus artilerijos sviediniui. Laidotuvės vyko skubotai, sesuo Valerija, kaip pažadėjusi, užkasė rankraščius. Sužadėtinė Bronė apie mirtį sužinojo daug vėliau, atvyko į Šarnelę išsaugoti tekstų, tačiau atkasti popieriai buvo suirę. Mačernio rankraščių dalį išsaugojo persirašę draugai ir bendramoksliai.

Lietuvoje apie Mačernio kūrybą buvo leista kalbėti tik XX a. septintajame dešimtmetyje, kai literatūrologo Vytauto Kubiliaus pastangomis pasirodė pirmosios nedrąsios publikacijos. Išeivijoje Mačernio kūrybai sklisti kliūčių nebuvo.

Švenčionių parke vykusiame renginyje Vytauto Mačernio poeziją, jo laiškus mylimajai sužadėtinei Bronei Vildžiūnaitei skaitė Gražina Jarmalytė ir Onutė Pošiūnienė.

Šventos kaimo bibliotekininkė Angelė Misiūnienė pritardama gitara atliko tris nuostabias dainas pagal V. Mačernio žodžius.

Pedagogas Juozas Juodagalvis skaitė ištrauką iš literatūrologo Vytauto Kubiliaus knygos „Poezija, įveikusi visas užtvaras“, iš kurios daug sužinojome apie V. Mačernį, jo gyvenimą ir poeziją.

Parke veikė ir V.Mačernio kūrybos knygų ekspozicija.

Renginiui apibendrinti puikiai tiktų keli sakiniai iš G.Jarmalytės skaityto poeto laiško sužadėtinei Bronei: „Mes patys esame šviesa, mes patys esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu. /.../Kiekvienas nešam sielą kaip žibintą./.../ Todėl aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Būti saule /.../“

Irena POŽĖLIENĖ