Mes turime 396 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3507
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19708
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95738
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Pats save nubaudžiau

2021 m. birželio 19 d.

Po savaitės, o gal netgi rytoj, tikriausiai jau nebebūčiau atvirai pasakojęs savo istorijos. Gal į galvą būtų atėjusios kitokios mintys, gal būčiau suspėjęs apgalvoti, ką man daryti toliau ir nors šiek tiek nusiraminti. O šiandien yra kitaip. Šiandien jaučiuosi tarsi peiliais subadytas, bet kažkodėl paliktas gyvas. Arba dar žiauriau – vikšriniu traktoriumi pervažiuotas. Žodžiu, sutryptas. Svarbiausia, nebežinau, kaip gyventi toliau. Nežinau ir to, kur gyventi. Tvirtai žinau tik tiek, kad po to, kas įvyko, su Ilona negyvensiu nė vienos minutės. O taip neseniai atrodė, jog esu labai laimingas žmogus...

... Prieš daugelį dešimtmečių įsimylėjau jauną linksmuolę merginą Emą. Man tada buvo 25-eri, o jai – vos 19. Ilgai ji nekreipė jokio dėmesio į mane, bet aš buvau atkaklus. Beveik po dviejų metų man pagaliau pavyko užkariauti jos širdį. Tapome šeima, o po pusantrų metų susilaukėme sūnaus. Buvau beprotiškai laimingas. Daug dirbau, stengiausi, kad šeimai nieko netrūktų, kad nuolat būtų gerinama buitis. Žmona irgi dirbo, nors galėjo to ir nedaryti. Ema vadovavo dviems saviveikliniams kolektyvams, vienoje miesto mokykloje dirbo dar ir muzikos mokytoja. Žodžiu, abu buvome labai užimti. Sūneliui irgi prigalvodavome įvairiausios veiklos, o kai šiek tiek ūgtelėjo, tai ir į jam patinkančius būrelius vežiojome.

Vieno būrelio, kurį lankė sūnus, vadovė man buvo labai palanki: vis pagirdavo mano sūnelį, kažką naujo pasiūlydavo išbandyti, patardavo, kaip su juo reikia padirbėti namuose, jei norėtume aukšto rezultato. Kartą norėdamas kažkaip padėkoti už tokį rūpestį mano sūnumi, galima sakyti, netgi motinišką globą, pakviečiau ją pavakarieniauti artimiausioje kavinėje. Sutiko. Čia ir sužinojau, kad ji neseniai baigusi mokslus, kad ne tik dar netekėjusi, bet net ir artimesnio draugo neturinti, kad nuomojasi butą netoli miesto centro ir kad laisvalaikiu labai nuobodžiaujanti. Pasisakė, kad jos vardas Ilona, kad tėvai gyvena Žemaitijoje, kad turi vyresnį brolį, bet su juo mažai bendrauja, nes metų skirtumas esą nemažas, todėl neranda bendrų temų pokalbiams.

Aš, savaime suprantama, pasipasakojau apie save, savo darbą, šeimą. Prisipažinsiu, kad tuomet šventai tikėjau, jog šitas mūsų susitikimas tikrai bus vienintelis. Tikrai nebuvo jokių minčių užmegzti su ja romaną ar kažką panašaus. Deja...

Kartą mano sūnelis grįžęs po užsiėmimų pasakė, kad rytoj Ilonos gimtadienis, o jis norėtų ją pasveikinti. Neprieštaravau. Nupirkau dovanėlę, padėjau sūnui sugalvoti sveikinimo kabą ir tikėjausi, kad darbas padarytas. Pasirodė, kad ne. Po poros dienų Ilona laukė manęs prie mano darbo, o pamačiusi išėjusį pribėgo ir sakė norinti atsidėkoti už gimtadienio dovaną. Gyniausi sakydamas, kad ne aš ją pasveikinau, o mano sūnus, todėl man dėkoti tikrai nereikia. Bet ji neatlyžo. Vėl susitikome kavinėje. Po to vėl kažkur. Galiausia ji paprašė mane kažką sutaisyti jos bute. Nepatogu buvo atsisakyti. Nuėjau. Darbo buvo keletui minučių, o atsilyginimas už paslaugą – beveik gurmaniška vakarienė.

Na, ką čia daug pasakoti, po kurio laiko Ilona pareiškė, kad laukiasi ir kad tas vaikelis mano. Nejuokais išsigandau. Nebežinodamas, kaip reaguoti į tokią naujieną, priminiau jai, kad aš tikrai neslėpiau nuo jos turįs šeimą, kad žmoną tikrai myliu ir nė neketinu su ja skirtis. O ji žinote ką pasakė? Ogi, kad nevers manęs ją vesti. Atseit jai užteks to, kad aš jai paslapčia nuo šeimos padėsiu materialiai.

Suprantama, ramybę praradau, o mano charakterio pokyčius pastebėjo ir žmona. Prasidėjo nesutarimai šeimoje, pykčiai, įžeidinėjimai, kaltinimai. Bet svarbiausia netgi ne tai – mūsų jau paauglys sūnus kažkaip sužinojo, kad jo būrelio vadovė netekėjusi augina mergaitę ir šią naujieną pasakė mamai. O ji savais kanalais išsiaiškino, kad tas vaikas – mano. Aš, žinoma, gyniausi, įrodinėjau, kad tai kažkokie pramanai, kad tai jokiu būdu negali būti tiesa. Ema mano kalbomis netikėjo. Pasirodė, kad ji netgi išsiaiškino, kur gyvena Ilona, pas ją apsilankė, o toji patvirtino, kad jos dukrytė tikrai mano. Ir netgi pasakė, kad aš jas remiu materialiai.

Manau, kad nebereikia aiškinti, kuo viskas baigėsi mano šeimoje – suprantama skyrybomis. Ema man netgi uždraudė matytis su sūnumi. Tas faktas gal netgi nebuvo pats blogiausias – blogiausia buvo tai, kad pats sūnus kategoriškai atsisakė su manimi bendrauti.

Manau, kad jums nebuvo sunku suprasti, kur aš apsigyvenau išsiskyręs su žmona. Aišku, kad pas Iloną. Kitokios išeities aš net nesvarsčiau – sūnus manęs tėvu nebelaiko, tai gal nors dukra neatstums...

Po keleto metų kažkas man pasakė, jog Ema susirgo vėžiu, kad ją jau pilnametis mūsų sūnus vežioja į įvairias gydymo įstaigas, kad gydymas kainuoja labai nemažus pinigus. Tada aš pabandžiau pasiūlyti jiems materialinę pagalbą, bet jie atsisakė. Sūnus man tiesiai į akis išrėkė, kad aš jų gyvenime seniai nieko nebereiškiu ir kad jis manęs nelaiko tėvu. Žinoma, pasakė daug „stipresnių“ žodžių, bet aš jų nekartosiu.

Jaučiausi tikrai prastai. Buvau beveik įsitikinęs, kad prie Emos ligos ir aš gerokai prisidėjau, nes puikiai žinojau, kad ji labai sunkiai ištvėrė skyrybas, savotišką mano išdavystę, o aš kažkur buvau skaitęs ar girdėjęs, kad šita liga atsiranda nuo nervų.

Su Ilona sutarėme neblogai. Dukra irgi į paneles jau stiebėsi. Tikrai graži mergaitė augo, be to, labai gabi. Baigusi vidurinę mokyklą be vargo įstojo į universitetą. Namo retokai parvažiuodavo. Žinote gi – jaunimas. Jie visokiausių veiklų prisigalvoja.

Po keleto metų pažįstamas žmogus man paskambino ir pasakė, kad mirė Ema. Ilgai svarsčiau, ar man važiuoti į šermenis, ar nors laidotuves, ar ne. Kažkas patarė važiuoti. Nuvažiavau ir tą pačią minutę pasigailėjau. Sūnus, pamatęs mane įeinantį į šarvojimo salę, ištraukė puokštę gėlių iš mano rankų, įmetė ją į šiukšlių dėžę, mane paėmė už pakarpos ir visiems matant išstūmė pro duris. Aš niekada nepamiršiu jo pykčiu perkreipto veido ir to žvilgsnio, pervėrusio mane kiaurai.

Gerokai vėliau aš susiradau Emos kapą. Gal ir nebūčiau jo ieškojęs, jei irgi kažkokie pažįstami nebūtų man pasakę, kad sūnus pardavė butą ir išvažiavo gyventi į užsienį, o Emos kapas apleistas.

Žinoma, tuo mano gyvenimas nesibaigė. Džiaugiausi dukros pasiekimais, o jos dvidešimt penktojo gimtadienio proga padovanojau jai nediduką naują automobilį. Būtumėte matę, kaip ji juo džiaugėsi. Dabar galvoju, kad gal geriau būčiau nepirkęs, gal tada nebūčiau sužinojęs to, ką sužinojau...

Gal po trejeto metų vieną ankstų rytą mums paskambino policijos pareigūnu prisistatęs asmuo ir pasakė, kad mūsų dukra pateko į avariją, kad ją iš automobilio ištraukė gelbėtojai ir kad dabar ji ligoninėje. Skubiai nuvykome ten. Dukra buvo ruošiama operacijai. Gydytojai apsidžiaugė, kad atvažiavome, nes sakė, kad skubiai reikia kraujo. Aš šokausi padėti. Atlikus kažkokį ten tyrimą paaiškėjo, kad mano kraujas dukrai netinka. Visai ne ta kraujo grupė. Tuomet, kai reikėjo gelbėti dukros gyvybę, nesiaiškinau, kodėl taip yra. Tik šiek tiek vėliau, kai dukros gyvybei jau joks pavojus nebegrėsė, nes operacija pasisekė, paklausiau gydytojo, ką tai galėtų reikšti. O jis žiūrėdamas tiesiai man į akis pasakė, kad aš nesąs šios jaunos moters tėvas. Tai netgi nediskutuotina.

Aš neatsimenu, kaip išėjau iš ligoninės, kaip parsiradau namo, ką sakiau Ilonai, ką veikiau tą ir kitą dieną. Žodžiu, nieko neatsimenu. Viskas kažkur užsiblokavo. Prisimenu tik tai, kad gal po keleto dienų Ilona verkė mane apsikabinusi ir sakė, jog buvo įsitikinusi, kad dukra mano...

Jos geriausia draugė, sužinojusi kas atsitiko, man paskambino ir pasakė, jog ji žinojusi tiesą, bet buvo prisaikdinta man nieko nesakyti...

O dabar skaitykite pradžią...

Genovaitė ŠNUROVA