Patį stambiausią, patį sunkiausią drugį Lietuvoje galima surasti... bulvių lauke, ant lapų. Drugio patelė sveria 5 g, kiek ir mūsų miškų paukštis nykštukas. Patelių sparnų ilgis siekia 55 mm, ištiestų sparnų mostas – iki 130 mm! Tai vis rekordai Lietuvos drugių tarpe.

Drugys, kaip ir jo pavadinimas „Sfinksas“, labai paslaptingas, bet garsus, apie jį pasakojama kaip apie neeilinį gamtos sutvėrimą. Šitų drugių pasirodymai Viduramžių Europoje sukeldavo baimę: jie buvo laikomi maro ir kitų epidemijų pranašais, nes ant savo nugarų nešė žmogaus kaukolės piešinį. Drugio išvaizdos įspūdžiui pasidavė net garsusis švedų biologas prof. K.Linėjus. Jis pirmas šią rūšį aprašė 1758 m. ir suteikė mokslinį vardą „Acheron“ – taip senovės graikai vadino upę, esančią prieš žmogui įžengiant į Mirties karalystę, o „Atropos“ - tai lemties deivės vardas, reiškiantis „Neišvengiamoji“. Pavadinimas niūrus, bet drugys išskirtinai gražus! Malonu, kad šis sfinksas tampa pilnateisiu Lietuvos faunos nariu, nes jis mūsų krašte lankosi ir bando veistis. Tai duoda stimulą jį pažinti iš arčiau. Štai, 2020 m. Ignalinos r. Meironių k. gyventoja Laima B. savo bulvių darže rado „labai gražią kirmėlę“ ir nufotografavo. O kasant bulves iš žemės iškasė net 7 stambias lėliukes. Tai respublikinis rekordas, nes tokios retųjų drugių sankaupos dar niekas nėra matęs.

Tikroji kaukolėtojo sfinkso tėvynė – Afrika ir Pietų Europa. Iš tų kraštų jis atvaro į Lietuvą. Lėkdamas apie 50 km/h greičiu, jis pasiekia net Suomiją. O Lietuva jiems – dar pakankamai šiltas kraštas. Nors sunkus, bet skristi padeda 3 pilvo nareliai, pripildyti oro. Aišku, migracijos šiaurės kryptimi baigiasi drugių žūtimi, bet dar spėja sudėti kiaušinėlius. Ar kasmet šie drugiai migrantai atskrenda į Lietuvą, niekas netyrinėjo. Bet aišku: šylant klimatui jų atsiranda kasmet, o šiltėjančios žiemos gal būt jau leidžia ir peržiemoti. 1956 m. į šiaurinę Europą kaukolėtieji sfinksai migravo būriais ir žuvo, bet Lietuvoje tais metais niekas nesugebėjo jų įžiūrėti.

Kaukolėtųjų sfinksų vikšrai Europoje dažniausiai maitinasi bulvių lapais. Dieną jie slepiasi apatinėje lapų pusėje. Drugiai irgi dienomis tūno slepiamos spalvos fone, o skraido vakaro sutemose ir šiltomis naktimis. Taigi drugius pastebėti sunku.

Patelė sudeda iki 200 kiaušinėlių. Jie kabinami apatinėje bulvių lapų pusėje, vikšreliai išsirita po keleto dienų, o kol užauga, praeina 40-60 dienų. Todėl Lietuvoje bulves reiktų apžiūrėti liepą-rugpjūtį.

Vikšrai, kaip ir suaugę drugiai, įspūdingos išvaizdos. Pagrindinė spalva – šviesiai žalia, geltonai žalia. Nugaroje daug šviesiai mėlynų dryželių. Uodegoje styro masyvus raudonas ragas. Jaunučiai vikšreliai neturi tokių spalvų, bet jei pastebėjote kirmėlaitę, mažą, didelę ar labai stambią, ėdančią bulvių lapus – sustokite. Gal jūs tapsite svarbaus atradimo autoriais? Nusipenėjęs vikšras (apie 14 cm ilgio) nebeėda, rausiasi į žemę ir ten pasigamina vištos kiaušinio dydžio kamerą. Joje jis virsta raudonai ruda 6 cm ilgio lėliuke. Tačiau mūsų klimato šaltą žiemą lėliukės, bent iki šiol, žūdavo. Galima padaryti bandymą. Radus vikšrus, juos patalpinti į stiklainį ir pabaigti auginti, juos penint bulvieniais. Svarbu laiku teikti šviežius lapus. Kai užaugęs vikšras nebeėda, jį reikia izoliuoti kitame stiklainyje su drėgnos žemės sluoksniu. Čia jis virs lėliuke. Po keleto dienų lėliukę išimti iš žemės ir įdėti į iš anksto paruoštus drėgnus skudurus ar samanas. Laikyti apie 20 laipsnių šilumoje ir laukti išlendant drugio su kaukolės piešiniu ant nugaros…

Kaukolėtasis sfinksas neieško gėlių nektaro, neskraido virš žiedų. Trumpu straubleliu jis siurbia medžių sulą ar čiulpia šviežią skystą medų. Medaus kvapo viliojamas, per avilio laką įsibrauna į vidų. Nors bitės smarkiai ūžia ir puola įsibrovėlį, įgėlimų jis nebijo. Gal ir bičių nuodams imunitetą turi. Radau aprašytą įdomų bandymą: šviežiai išsiritusiam drugiui leido gerti medų iki soties. Netrukus jis išpampo ir galėjo sprogti, jei nebūtų atitraukę. Per minutę sfinksas išsiurbė arbatinį šaukštelį medaus. Tačiau dėl savo retumo sfinksai žalos bitėms, aišku, padaryti negali.

Negrabiai sujudintas ar sujaudintas, išgąsdintas drugys nemaloniai cirpčioja ir cypia. Gali būti, kad balsai padeda sfinksui apsiginti nuo bičių ir jį medžiojančių šikšnosparnių. Manoma, kad sfinkso balsas panašus į bičių motinėlės balsą ir tai padeda drugiui prasibrauti per bičių pulką iki medaus.

Bronius ŠABLEVIČIUS