Mes turime 400 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2788
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18989
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95019
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Tikėjimas gimsta širdyje, arba Religinė bendrija „Romuva“ laimėjo EŽTT bylą prieš Lietuvą

2021 m. birželio 19 d.

Mūsų protėviai ištisus šimtmečius su ginklu rankose gynė ne tik savo žemę, bet ir tikėjimą. Taip, tuometiniams mūsų krašto valdovams kartais tekdavo imtis ir gudrybių, kaip pavyzdys galėtų būti Karaliaus Mindaugo krikštas ir vėlesnis jo sugrįžimas prie pagoniško tikėjimo. Nors plataus masto krikštas Lietuvoje prasidėjo 1387 metais, bet žemaičiai dar gerą ketvirtį amžiaus laikėsi savo pagoniško tikėjimo. Žemaičiai buvo, ko gero, paskutinė etninė grupė Europoje išlaikiusi pagonybę. Beje, ir po oficialaus Lietuvos tapimo krikščioniška valstybe pagoniško tikėjimo ugnelė visiškai užgeso. Čia galima būtų prisiminti Vydūną ir jo filosofinius pamąstymus. Taip jau surėdyta šiam pasauly, kad ten, kur dar rusena nors žarija, papūtus vėjeliui gali vėl plykstelėti ugnis. Gal kam ir netikėtas, bet logiškas buvo baltų tikėjimo atgimimas Lietuvoje 20-ame amžiuje. Žinoma, tam prielaidas sudarė ir nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje. Prisipažinsiu, gerokai nustebau ir nusivyliau, kai 2019 m. Lietuvos Seimas atmetė „Romuvos“ religinės bendrijos prašymą suteikti jai valstybės oficialiai pripažįstamos religinės bendrijos statusą. Matyt, ne tik aš, bet ir daugelis žmonių negalėjo suprasti, kaip čia taip gali nutikti ilgiausiai pagonybę Europoje išlaikiusioje valstybėje... Su tokiu sprendimu nesutikdami „Romuvos“ atstovai kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Visai neseniai iš Strasbūro atėjusi žinia buvo nepalanki Lietuvai ir palanki „Romuvai“, nes EŽTT sprendime rašoma: „Lietuva pažeidė Europos Žmogaus Teisių Konvenciją spręsdama dėl senovės baltų religinės bendruomenės „Romuva“ valstybės pripažinimo, nes prašymą nagrinėjo neobjektyviai...“

Įdomu, kaip Lietuvos valdžia elgsis šį kartą? Ar LR Seimas ištaisys pirmtakų padarytą sprendimą, ar užmerks akis, vaizduos, kad nieko neįvyko? Pagyvensim, pamatysim, o aš, sužinojęs, kad į Dvarčiškius yra atvažiavusi senovinės baltų religinės bendrijos „Romuva“ krivė Inija Trinkūnienė, paprašiau ją skirti laiko pokalbiui ne tik apie peripetijas dėl nepripažinimo, bet ir baltų religijos atgimimą Lietuvoje.

- Inija, norėčiau, kad mes pokalbį pradėtume nuo istorijos, o tiksliau – senosios baltų religijos atgimimo 20-ame amžiuje?

- Simboliniu senosios baltų religijos atgimimo tašku galima laikyti 1967 metus, kai Kernavėje, švenčiant Rasų šventę, buvo užkurtas aukuras. Tad 2022-aisiais jau bus 55 metai. Tada Jonas Trinkūnas su savo draugais užkūrė tą ugnį ir pagerbė protėvius ir senuosius dievus. Tai buvo centrinis apeiginis veiksmas. Žinoma, po to buvo ir persekiojimų, bet atgimimas prasidėjo... ir ant piliakalnio Kernavėje uždegta ugnis išplito. Reikia prisiminti, kad visa tai prasidėjo tarybiniais laikais, kur religija buvo spaudžiama, net ir katalikų bažnyčia patyrė persekiojimą, ir mums kalbėti, kad mes siekiame atgaivinti protėvių religiją, nebuvo jokių galimybių, bet tai, ką mes darėme, buvo apeigos, susijusios su senąja mūsų religija, o kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. 1992 metais Teisingumo ministerijoje įregistravome kaip religinę bendriją ir teko įregistruoti vardo pakeitimą.

- Inija, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, žodis religija jau nebuvo toks baisus.

- Žinoma, prisiminkim Vilniaus katedros grąžinimą tikintiesiems ir kitus įvykius. Atgavus Lietuvai laisvę, ir mes galėjome atvirai daryti tai, ką darėme paslapčiom.

- Inija, o kuo remiantis buvo atkuriamos mūsų protėvių religinės apeigos, nes rašytinių šaltinių, ko gero, nėra?

- Viskas dėliojosi palengva, kad ir šventosios ar amžinosios ugnies idėja ir jos garbinimas yra labai ryškūs, ir ta tradicija – pasaulinė. Net ir krikščionių religijoje žvakučių deginimas simbolizuoja tą patį. Ir tai yra bendra ir kitom kultūrom. Tik iš pirmo žvilgsnio mes galim teigti, kad nieko neišliko, bet kai pradedi gilintis, matai, kad ir maldos yra išlikusios. Visai ne taip seniai, prieš keletą metų, kaip „Kūlgrindos“ ansamblis išleidom giesmių albumą deivei Žemynai, aš aptikau ir man atrodo iš šito krašto kaip vaikų žaidinimas labai įspūdingas ir skamba taip: „Šventa žemelė/ Šventa raselė/ Tegul nešioja/ Tave žemelė“. Man tai yra malda. Vien žodžiai „šventa žemelė“ ką reiškia, nes mums, lietuviams, mūsų žemė šventa. O ir pats Švenčionių kraštas, čia yra švenčiausia žemė. Aš tą labai jaučiu būdama čia, Dvarčiškiuose ir susipažinus su Švenčionių krašto paveldu. Senosios dainos šitam krašte turi religinio giedojimo požymius. Kažką panašaus mes galime aptikti ir kitose seniausiose kultūrose – Indijos ir kitur. Daug mūsų giesmių iš šito Švenčionių krašto. Tai, kad informacija perduodama per giesmes, sutartines, gali pajusti tą dvasią. Juk sutartinėms, kaip sako tyrinėtojai, - keli tūkstančiai metų. Tikiu, kad ir šio krašto giesmėm ir sutartinėm nemažiau. Pagalvokit, kokia tai jėga, kokia galybė ir koks šventumas. Man tai daro didžiulį įspūdį, tą įspūdį daro ir žmonėms, kurie pirmą kartą jas išgirsta. Įspūdį tos giesmės daro ir iš kitur atvykusiems. Iš rašto tos dvasios nepajusi, o iš giesmių, sutartinių pajauti. Ir tai ta gyvoji, nepertraukiama tradicija, - sako mano pašnekovė Inija Trinkūnienė.

- 2019 metais LR Seimas atmetė senovinės baltų religinės bendrijos „Romuva“ prašymą suteikti jai valstybės oficialiai pripažįstamos religinės bendruomenės statusą, o EŽTT pripažino, kad Lietuva pažeidė jūsų teises. Kas toliau?

- Pradžioje norėčiau paaiškinti, kad Lietuvoj religijos yra skirstomos į tris grupes pagal du požymius: pagal tradiciškumą ir valstybės pripažinimą. Aukščiausiam lygmenyje yra tradicinės valstybės pripažintos religijos: katalikų, stačiatikių ir sentikių. Antram lygmeny – valstybės pripažintos netradicinės religinės bendrijos. Mes kaip tik ir pretenduojame į antrą lygį – valstybės pripažintas netradicinės religinės bendruomenės, o mes dabar esam valstybės nepripažinta netradicinė religinė bendruomenė. Ir kai suėjo 25 metai nuo mūsų įregistravimo, nutarėme siekti valstybės pripažinimo. Turėjome atitikti tris kriterijus: tai 25 metai nuo oficialios registracijos, antra – tikėjimo dogmų neprieštaravimas moralės ir etikos dorovės principams, trečia – palaikymas visuomenėje. Teisingumo ministerija nusprendė, kad mes visus tris kriterijus atitinkam, o LR Seimui pasirodė kitaip, ir mūsų prašymas buvo atmestas. Kodėl? Sunku pasakyti, gal tai savotiška baimė. Mes išgirdome ir kaltinimų, kad mes jokia religinė bendruomenė, ir siūlymą būti etnokultūrine organizacija ir toliau daryti tai, ką darome. Taip, ne paslaptis, kad etnokultūrinis judėjimas, kur ryškiai dalyvavo Jonas Trinkūnas ir „Romuvos“ žmonės, prisidėjo ir prie Lietuvos atgimimo ir atvedė į Sąjūdį. Juk Sąjūdis neatsirado tuščioje vietoje. Taip nebūna. O kaltinimas tuo, kad mes ne religinė bendruomenė, yra iš viso absurdas, su tuo net negali ginčytis. Jeigu tu jauti, turi pajautimą, kaip religijotyrininkai apibūdina kaip šventumą, šventumo santykį su anapusybe, ir yra religija, ir niekas negali net ginčytis. Gaila, bet pas mus yra tokia tendencija, kad tik vieni yra teisūs... Vienas iš motyvų, kodėl buvo atmestas mūsų prašymas, kad mes neva esam ne religinė bendruomenė, dar vos ne KGB agentais apkaltinti. Bet tą dalyką ir mūsų teismas paneigė, nes ir Lietuvoje mes laimėjome teismą, ne tik EŽTT. Po Seimo sprendimo mes pateikėm skundą dėl Seimo nario Pavilionio šmeižto. Etikos komisija nusprendė, kad Pavilionis pažeidė etiką ir jis turėjo atsiprašyti, bet jis vietoj atsiprašymo padavė į teismą etikos komisiją. Teismą jis iš esmės pralaimėjo. Tiesa, teismas panaikino atsiprašymo punktą, bet etikos pažeidimas liko. O EŽTT jau antras mūsų laimėtas teismas, - apie situaciją, susidariusią po LR Seimo sprendimo, pasakoja Inija Trinkūnienė.

- Visgi savo tiesą nutarėte ginti ir EŽTT?

- Tai, kad kito kelio neliko. Nes akivaizdžiai matėsi, kad mes teisūs. Sveiko proto žmogus turi suvokti tai. Ir dabar galim pasakyti, kad buvome teisūs kreipdamiesi.

- Inija, EŽTT sprendimas jums palankus, o kas toliau?

- Teisingumo ministerijoje mums išaiškino, kad galim kreiptis praėjus 3 mėnesiams po to sprendimo. Rugsėjo pradžioje tą jau galim daryti, bet mes manom, kad čia jau yra ne mūsų reikalas daryti tas procedūras, kurios užtrunka. Yra mūsų prašymas, kuris tada buvo atmestas, tai gal naujos sudėties LR Seimas gali ištaisyti pirmtakų klaidą. Ir Seimo nariai gali tą mūsų prašymą teikti iš naujo.

- O kuo „Romuvai“ svarbu būti valstybės pripažintai kaip netradicinei religinei bendruomenei?

- Yra tam tikrų niuansų. Pirmiausia pakiltume vienu laipteliu aukščiau. Svarbu ir tai, kad tarkim mūsų sutuoktiems nereikėtų papildomai kreiptis dėl santuokos registravimo Civilinės metrikacijos skyriuose. Taip, mes ir dabar tuokiame poras, ir prie ugnies, ir ant piliakalnių, bet žmonės po to turi dar papildomų rūpesčių. Pripažinimas būtų svarbus ir mūsų prestižo augimui visuomenėje.

- Inija, o kurie svarbiausi pagrindiniai dievai buvo, kuriems meldėsi mūsų protėviai?

- Mūsų protėvynė buvo gerokai didesnė nei dabar susitraukusi Lietuva. Ir, ko gero, kiekvienas regionas turėjo savo dievų hierarchiją. Kaip dabar mes matome skirtingus regionus, tarmes, taip greičiausiai ir religinės tradicijos skyrėsi. Vieniems vienas dievas ar deivė buvo svarbi, kitiems kitas, todėl mes tų dievų turim visą panteoną. Čia galima būtų palyginti ir su indiškaja tradicija. Ten dievų irgi daugybė. Kartais šeimoje žmonės meldžiasi skirtingiems dievams. Dabar mes protėvių garbintus dievus bandome vertinti iš dabartinių pozicijų, o tada viskas buvo kitaip. Mes dabar galvojam, kad šventa yra bažnyčioje ar kitoje šventovėje, bet mūsų senasis šventumo pajautimas buvo viską apimantis. Šventas buvo ir slenkstis, ir duona, ir šventa žemelė. Visų darbų pradžią lydėjo apeiginiai veiksmai, o kalbant apie dabar mūsų praktikuojamas apeigas, tai mes kreipiamės į Perkūną, pagerbiam Žemyną, Laimą, Gabiją... Mūsų senoji kultūra tuo ir įdomi, kad joje visko daug ir ji yra labai turtinga.

- Kaip žmogus gali tapti jūsų bendruomenės nariu?

- Žmogus gali tiesiog įsijungti į jau veikiančias bendruomenes, bet dabar po EŽTT sprendimo, kai dėmesio mums atsirado daugiau, klausia kaip tapti romuviu. Aš į šį klausimą galiu atsakyti, kad tas tapimas vyksta širdy, čia pirmas veiksmas, o įšventinimas ar kiti veiksmai vyksta jau po to. Svarbus žmogaus apsisprendimas, bet žmonėms reikalingi apeiginiai veiksmai. Jiems tai svarbu, tai savotiškas sutvirtinimas ir mes tai atliekame.

- Kalbamės Rasų šventės, dabar dažnai vadinamos Joninėmis, išvakarėse. Ar mūsų protėviams svarbūs buvo gamtos virsmo momentai?

- Mūsų protėviai gyveno neatsiejamai su gamta. Ir jiems buvo svarbus visas gamtos ratas. Visa tai buvo apgaubta šventais veiksmais. Tą puikiausia simbolizuoja senosios dainos. Rasos šventė buvo viena įspūdingiausių. Vis tik Saulės rato kulminacija buvo labai svarbi. Šiemet čia, Dvarčiškiuose, per Rasas mes nieko nedarome, bet mes rugpjūčio mėnesį čia darysime Lietuvos „Ramuvų“ sąjungos stovyklą, kuri bus skirta Gimbutienės atminimui, - baigdama mūsų pokalbį sako religinės bendrijos „Romuva“ krivė Inija Trinkūnienė, o aš atsisveikindamas jai ir visiems romuviečiams palinkiu kantrybės įveikiant visas biurokratų barikadas siekiant valstybės pripažinimo.

Algis JAKŠTAS