Japoniški sodai Lietuvoje. Tai gerai, nereikės trenktis į Japoniją ar kitą tolimą šalį, kad pasidžiaugtum tokiu unikaliu dalyku. Gal pagaliau jie atsiras ir pas mus. Galėsime neskubėdami žvalgytis, stebėtis, gerti arbatą pagal senovines japonų tradicijas. Dėl tos pačios priežasties panašiai pasielgė kinai, pastatydami savo šalyje tris kartus sumažintą Eifelio bokštą. Bokštų Lietuvoje netrūksta. Praktiškai kiekviename rajone yra po apžvalgos bokštą, mūsiškiame – taip pat. Lipdamas gali įsivaizduoti, kad keliesi į Eifelio bokštą liftu. Anksčiau žmonės, norėdami atsidurti arčiau dangaus, statydavo bažnyčias. Štai Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios, pastatytos 1909 m, bokštai siekia 79 m aukščio. Aukščiausias Mindūnų apžvalgos bokštas yra tik 36 m aukščio. Iki dangaus toloka.

O kaip mūsų lietuviški sodai? Štai vežamės net obuolius iš įvairių šalių. Negi dėl klimato kaitos Lietuvoje obelys nedera? Dera, net neblogai dera, tik va bėda, kai reikia obuolius skinti, tai skynėjų nėra. Visi, mat, užsienyje pomidorus ir visokius kitokius vaisius skina. Ten mūsų žmonės daugiau uždirba. Vaisiai tokie gražūs, kad tiesiog patys prašosi į burną. O mūsų lietuviški obuoliai, kriaušės? Jie dažnai neturi prekinės išvaizdos: viename įsitaisęs būstą koks kirminas ar vapsva, kitas – rauplėtas, trečias – mažas, dar kitą sodininkas pamiršo laiku nupurkšti chemikalais. „Monkės biznis“ pasakytų Frankas Krukas.

Pasirodo, tuos vaisius pas mus skinti ir bandyti parduoti yra brangiau, negu atsivežti iš kokių šiltesnių kraštų. Buvo kadaise susidariusi situacija, kai obuolius liovėsi supirkti, tai žmonės kiaules ir karves obuoliais šėrė, o anūkai jau į atvežtinius žiūrėjo. Bandė lietuviai iš tokių obuolių sultis, limonadą, vyną ir net kalvadosą gaminti... Sako, kad neapsimoka. Tai nebus mūsų soduose nei ekskursijų iš užsienių, nei lietuviškos arbatos gėrimo ceremonijų. A-ja-jai!

Štai mūsų premjerė darbinio vizito metu pritrenkė visą Italiją savo elegancija. Kaip jai tai pavyko? Nieks nesupranta, kodėl italai jai skyrė „donna di classe“. Kad taip visur mes galėtumėm kitiems nosis nušluostyti! Įdomu, kokias „Made in...“ drapanas ji buvo užsivilkusi, kas ją taip šauniai sušukavo ir nupudravo, kad taip jai pasisekė? O kaip sekėsi jai atlikti tiesiogines savo funkcijas šito vizito metu?

Dėl nacionalinio stadiono visi taip esame susikrimtę, jog atrodo, kad tai pats svarbiausias reikalas. Be šio stadiono nebus Lietuvoje pasaulinio lygio futbolo! Skęsta upėse ir ežeruose mūsų žmonės, nes trūksta baseinų! Nors turime krepšinio arenų, bet kartais susidaro įspūdis, kad mūsų krepšininkai kamuolio nėra matę, nekalbant apie futbolininkus, o juk tarpukariu kiekvienas didesnis kaimas, kaip pavyzdžiui Kančioginas, turėjo po futbolo komandą. Jau sovietmečiu, apie 1961 metus, į Švenčionis buvo atvažiavę Vilniaus „Žalgirio“ dubleriai, tai gavo nuo mūsiškių beveik sausai ir nustebę išdundėjo atgal, tiek mes juos ir tematėme. Va jums ir stadionai.

O neseniai mes džiaugėmės, kad tuoj pulkais lėksime į kosmosą! Šiandien jau skaitau, jog kosminis traukinukas žada išvykti mums taip ir nesuspėjus į jį įsėsti. Mes kaip visada per daug ilgai svarstome, galvojame, svajojame... ir kur nors eilinį kartą nepatenkame.

Jeigu būtume galvoję greičiau, apie ką anksčiau daug ir ilgai kalbėjome ir svajojome, tai nauja saugi japoniška atominė stovėtų prie Visagino, o ne rusiška Astrave, o mes patys spręstume, kam parduoti, neparduoti, dovanoti elektrą ir BRELL‘as mums būtų nė motais. Jau visi mūsų geležinkeliai būtų elektrifikuoti ir traukiniai brauktų bėgiais kokiu 250 km per valandą greičiu, kažkur Lietuvoje būtų gaminami galingi akumuliatoriai elektromobiliams, o mes jau ne svajonėse turėtumėm po ekologišką transporto priemonę. Kur nors Lietuvoje jau gaustų visokių elektrinių vežėčių fabrikas, o pas mus viso pasaulio kvalifikuočiausi tų sričių specialistai stovėtų eilėse, kad gautų darbo.

Dabar iš tokių galime pasigirti nebent paspirtukais, kuriuos mums maloniai įperša nemaloni Kinija. Jaučiu, kad ateinančiais metais ir suaugusieji atsargiai sės ant elektrinių dviračių, nors didesnę dalį elektros perkame iš visokių užsienių. Pokariu irgi panašiai buvo. Tiksliau elektros visai nebuvo, o iš arkliu traukiamų ratų pirmiausiai persėdome ant dviračių, tik paskui kažkaip viskas „ne taip“ susiklostė, nes benzinas buvo pigesnis už limonadą.

Nacionaliniame stadione jau kasdien vyktų atrankinės varžybos į kokį Europos ar pasaulio reikšmės turnyrą, šurmuliuotų tuntai užsieniečių, o atvykę pas mus japonai tik išpūtę akiniuotas savo akis begaliniai stebėtųsi tokia pažanga.

Štai jaunas lietuvis, KTU studentas 2013 metais sukūrė konstrukciją, kuri leidžia bet kurį dviratį per minutę paversti elektriniu. Tas vyrukas aiškino, kad aparatas turi paklausą, jūs tik pagalvokite, Japonijoje, Taivane, Brazilijoje, Kanadoje, JAV ir kitose šalyse, tačiau tik ne Lietuvoje. Gal Lietuviams jis per brangus, nes už tokius pinigus galima laisvai nusipirkti dar vieną paprastą dviratį arba du elektrinius kinų gamybos paspirtukus! O kiek skeptiškų ir kritiškų nuomonių prirašyta socialiniuose tinkluose. Esą, šiuo aparatu nebus galima pasinaudoti lyjant lietui, nieko jis „netraukia“, vis tiek pedalus reikia minti ir t.t., ir panašiai. Štai tau ir išradimas... Ir norisi tokiems pasakyti: o jūs patys bandėte „kažką tokio“ sumeistrauti? Ne? Tai pirma padarykit, o po to pažiūrėsime, kas ten pas jus gavosi.

Tai gal geriau parduoti išradimo patentą už kokią nemenką sumą?! Juk taip daug kas anksčiau darė ir tebedaro Lietuvoje, nes nepavyksta gauti pakankamai lėšų gamybos organizavimui. Kiek daug puikių išradimų pigiai perpirko stambios ir turtingos užsienio firmos, o ant galutinio produkto jau niekaip nepamatysime mūsų širdžiai taip mielo užrašo „Made in Lithuania“. O buvo dar ir tokių išradimų, kuriuos užsieniečiai nusipirko su „visomis teisėmis“ ir negamina, nes gaminamas tas ankstesnis jų nuosavas.

Izidorius KIMSĖNAS