Mes turime 235 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5337
mod_vvisit_counterŠią savaitę:31318
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:130571
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:159579

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Vienatvė

2021 m. birželio 26 d.

Jau nebe pirmus metus artėjant Joninėms pasijuntu toks vienišas, kad nors vilku stauk. Man pačiam keista, kad net pačios menkiausios tokios būsenos priežasties negaliu įvardinti, nes jos paprasčiausiai nėra. Jaučiuosi sveikas, sotus, turiu kur gyventi ir kur praleisti trumpas poilsio valandėles, bet sieloje tuo laikotarpiu tarsi kažkoks šviesulys užgesta. Niekas nedžiugina, niekas nedomina, nieko nereikia, nieko nesinori. Netgi pasėdėti po plačiašakiu ąžuolu, net pačią kaitriausią dieną teikiančiu pavėsį. Nenoriu net meškerės į rankas paimti, nors puikiai žinau, kad tereikėtų ant kabliuko užkabinti slieką ir kieme esančioje nedidelėje kūdroje per keletą minučių pasigaučiau didelį karpį.

Nors ką aš čia meluoju ir jums, ir sau. Žinoma, kad slegianti vienatvė turi savo kainą. Juk buvo jaunystė, vėliau – brandos metai, kai birželio antroji pusė buvo tarsi viena nesibaigianti šventė. Pabaigę švęsti Antanines, padarydavome gal savaitės pertraukėlę, o tada vėl prasidėdavo... Rodos birželio 21 d. būdavo mano svainio Aloyzo vardadienis, po dviejų dienų kito svainio Arvydo vardadienis, tada – Joninės, Petrinės, Povilinės, Vladislovinės... Kol viską atšvęsdavome, kol „atgaudavome darbinę formą“, jau ir liepa įpusėdavo...

Mūsų kompanijos branduolys, galima sakyti, nesikeitė. Retai atsitikdavo taip, kad kuris nors mūsų pasikviesdavo kažkokį netikėtai užklydusį svečią ar niekur nepritampančią giminaitę.

Dažniausiai tas šventes organizuodavau aš su žmona. Nors, atvirai kalbant, nelabai ir reikėjo kažką organizuoti: visi žinojo kada ir kur bus švenčiama, tik nežinojo, koks tą dieną (švęsdavome lauke) bus oras. Tai mano darbas ir tebuvo tik toks, kad parūpinčiau stoginę.

Po keleto metų viskas pasikeitė. Mano žmona pasiligojo. Gydytojai labai ilgai negalėjo nustatyti jos negalavimų priežasties. O kai nustatė, jau buvo vėlu taikyti netgi pačius pažangiausius (to meto) medicinos pasiekimus. Viskas, ką dar buvo galima padaryti, tai tik vartoti nuskausminančius vaistus ir nesikelti iš lovos.

O aš tada neturėjau dar nė keturiasdešimties metų. Suprantama, žmona rūpinausi kiek tik galėjau: vežiojau į sanatorijas, ligonines, į namus gydytojus kviečiau. Bet iki tol buvusio gyvenimo būdo nekeičiau: darbe užtrukdavau iki vėlumos, dirbau ir savaitgaliais, teisindamasis tuo, kad žmonos gydymui reikia pinigų. Aš buvau tvirtai įsitikinęs, kad dėl jos padariau viską, kas tik įmanoma, todėl, sugirdęs ar sušvirkštęs jai vaistus, jaučiausi galintis ramiai ją palikti namuose vieną: klausysis radijo, žiūrės televizorių, skaitys žurnalus arba knygas ir nenuobodžiaus. O aš neapleidau švenčių ir tos „susicementavusios“ kompanijos.

Kurį laiką aš net nepagalvojau, kodėl mūsų kompaniją papildydavo kažkurio draugo pakviestos moterys. Pasirodo, draugai, žinodami mano šeimyninę padėtį, norėjo mane su kuo nors supažindinti. Pasak jų, kad nesijausčiau vienišas (visi juk ateidavo su žmonomis), kad ir manimi kas nors pasirūpintų. Ilgą laiką aš į tas moteris (jos beveik kaskart keisdavosi, nes, pasirodo, draugai stebėjo, ar pakviestoji man patiko, o ir ar ji manimi susidomėjo) nekreipiau jokio dėmesio. Na, atėjo, tai tegul būna. Vietos gi visiems užteks, o ir linksmiau didesnėje kompanijoje.

Bet ilgainiui atsitiko taip, kad viena mūsų kompanijos viešnia tikrai ėmė manimi rūpintis. Kažkiek laiko aš tai vadinau paprastu draugiškumu, bet netrukus supratau, kad tas Reginos (toks jos vardas) rūpestis – kažkas daugiau, mat ji vos ne kasdien paskambindavo ir vis pasiūlydavo įvairiausių vaisių iš jos sodo, daržovių, sakydavo, kad gali gauti vaistų, kurių nėra vaistinėse ir kt. Tiesa, netgi siūlėsi ateiti pas mane sutvarkyti namus, pabūti su mano žmona. Aš jos pagalbos vis atsisakydavau, pasakydavau, kad kol kas pats viską susitvarkau.

Kartą, vėlai vakare parėjęs iš darbo, net žioptelėjau radęs Reginą sėdinčią prie mano žmonos lovos ir su ja kalbančią. Mane, galima sakyti, šokas ištiko. Juk aš net savo adreso Reginai niekada nesakiau, nieko nepasakojau apie sunkiai sergančią žmoną. Nesupratau nieko: nei kaip ji prisistatė mano žmonai (vėliau sužinojau, kad apsimetusi socialine darbuotoja, padedančia neįgaliems žmonėms pasirūpinti buitimi), nei kaip ji čia atsirado. Gerai, kad po mūsų kompanijos pasisėdėjimų grįžęs namo aš visada žmonai papasakodavau apie visas kartu su mumis buvusias kažkurių kompanijos narių pakviestas moteris. Pasakojau ir apie Reginą. Nesakiau tik to, kad ji pakankamai įkyriai siūlosi man padėti.

Trumpai sakant, Regina labai stengėsi tapti mano žmonos drauge. Nuo manęs ji irgi neatstojo. Kaip įmanydamas kračiausi šitos draugystės, bet ji sugebėjo padaryti viską, kad mes kuo dažniau liktume dviese. Tokie mūsų susitikimai turėjo pasekmių – ji man pasakė, jog laukiasi ir kad tas vaikelis bus mano. Aš tuo netikėjau, bet ir gimus mergaitei, ji tvirtino priešingai.

Nesijaučiau prieš žmoną kaltas. Reginai buvau ne kartą sakęs, kad žmonos aš tikrai nepaliksiu, kad jos tikrai nevesiu ir kad tikrai neplanuoju su ja jokios bendros ateities.

Pagimdžiusi dukrą, ji jau nebesilankė pas mano žmoną, bet manęs ramybėje nepaliko. Kurį laiką aš netgi slapsčiausi, o vėliau visokiais įmanomais būdais rodžiau jai nepalankumą. Taip tęsėsi keletą metų. Buvo laikas, jog atrodė, kad ši moteris pagaliau paliko mane ramybėje. Deja...

Nežinau, kaip ji sužinojo apie mano žmonos mirtį, bet po laidotuvių mano ramybė baigėsi. Man teko netgi nusipirkti nedidelį namelį kitame rajone ir prisaikdinti visus draugus, kad šios informacijos neperduotų Reginai. Toje sodyboje aš pasislėpdavau ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis čia atvažiuodavau. Kurį laiką man sekėsi. Patikėjęs savo saugumu ir tuo, kad Regina manęs čia nesuras, kažkaip praradau budrumą. Pasirodė, kad Regina mane sekė, todėl vieną vakarą sulaukiau netikėtos viešnios. Ta jos viešnagė ir persekiojimas mane taip supykdė, jog pamiršau visus mandagumo dėsnius, visas gero elgesio taisykles...

Metai bėgo, situacijos keitėsi. Skaudžiausia, kad vienas po kito mirė mūsų kompanijos vyrai, kad sunkiai susirgo vieno jų žmona. Švenčių nebeliko...

Dabar dažną vakarą sėdžiu vienas, paskendęs prisiminimuose apie prabėgusį gyvenimą, apie gyvenimo kelyje sutiktus ir jau į Amžinybę palydėtus žmones.

Nebuvo tokio vakaro, kad negalvočiau apie žmoną. Tik dabar, kai likau vienas ir, galima sakyti, visų užmirštas, visa esybe pajutau, ką reiškia vienatvė ir ką turėjo išgyventi mano žmona, kai aš buvau vis paskendęs darbuose, kai lėkdavau susitikti su vardines švenčiančiais draugais, kai namo grįždavau dažniausia paryčiais, ir, žinoma, neblaivus...

Dabar gyvenčiau kitaip, bet... Apie Reginą nieko nežinau ir, patikėkit, nenoriu žinoti.

Genovaitė ŠNUROVA