Mes turime 925 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2044
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15782
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:136101
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:114011

ATVIRUMO VALANDĖLĖ. Broliai

2021 m. liepos 3 d.

Aš esu ta, kurioms labai pabodo karantinas ir visi jo reikalavimai. Tikrai visą tą laikotarpį niekur nebuvau išvažiavusi, nevaikščiojau į svečius ir pati nieko į savo namus nekviečiau. Bendravome telefonu, internetu, skaipu. Man patiko netgi vienas juokelis apie bendravimą skaipu: lyg ir atrodo, kad svečias ar viešnia yra tavo namuose, bet jo vaišinti nereikia...

Karantino pabaigos ar nors šiokių tokių atlaisvinimų laukiau lyg pačios didžiausios šventės. Žinau, kad namuose – gerai, bet ir ne namuose kartais visai nieko. Ilgam ar visam laikui tikrai nenorėčiau išvykti iš gimtosios šalies, bet retkarčiais (na, kokį kartą ar du per metus) tikrai verta išvažiuoti pasižmonėti.

Kadangi karantino sąlygos įvairiose šalyse vis kitokios, todėl nutariau nerizikuoti, o pagaliau pasinaudoti atsiradusia proga pakeliauti po Lietuvą. Kažkaip vis atidėliodavau tokias keliones, teisindamasi, kad tą galėsiu padaryti ir vėliau, bet kada bus tas vėliau, tikrai nežinojau. Užtat dabar ir važiavau į tuos kraštus, kuriuose niekada nebuvau buvusi: visur labai patiko, visur pamačiau labai daug įdomių dalykų. O vieną kartą nutariau nuvažiuoti ten, kur prabėgo mano vaikystė, t.y. į tą kaimą, kur gyveno mano seneliai, kur užaugo ir mokyklą baigė abu mano tėvai, o ir aš ten ne vieną vasarą praleidau.

Žinojau, kad mano senelių namus nupirko kažkoks Adomas. Mano tėvai pas tą vyrą vasarą ir rudenį labai dažnai nuvažiuodavo, mat jis mano tėvams leido naudotis senelių sodinto sodo gėrybėmis: parsiveždavo įvairiausių veislių obuolių, slyvų, kriaušių, vyšnių. Tėvai juokaudavo, jog viskas liko taip, lyg seneliai dar būtų gyvi.

Aš ten, galima sakyti, nevažiuodavau. Buvau dar labai jauna, todėl sentimentai manęs dar nebuvo užplūdę, todėl nemačiau prasmės lankytis ten, kur nebėra mano artimųjų. O štai dabar, kai likau viena, kai pas mane irgi jau beveik nebesilanko anūkai (jiems nuobodu su manimi), kitos mintys galvoje sukasi...

Teisingai supratote – išsiruošiau būtent į tą vietovę...

Kai tas kaimelis jau buvo nebetoli, pamačiau šalikelėje su pilnais krepšiais stovinčią ir ranką pakėlusią moterį. Sustojau. Važiavau viena, tai negi sunku padaryti gerą darbą – pavėžėti nepažįstamą moterį. Išsikalbėjus paaiškėjo, kad toji moteris irgi užaugo tame kaime, kad dar prisimena ir mano senelius, ir tėvus, kad ji irgi išėjusi į pensiją paliko butą mieste vaikams, o pati įsikūrė senelių statytuose namuose. Kai pasakiau, kad noriu aplankyti senelių namus, pasikalbėti su juos nupirkusiu Adomu, moteris keistai pasižiūrėjo į mane, paklausė, ar seniai aš buvau šituose kraštuose, o sulaukusi mano atsakymo, pasiūlė pirmiausia užsukti pas ją. Ten galėsime pasikalbėti. Nors nesupratau, kodėl gavau tokį pasiūlymą, bet nesiginčydama linktelėjau galvą, tuo parodydama, kad sutinku.

Naujoji pažįstama vos įsukus į jos kiemą, mostelėjo ranka į stilingą pavėsinę ir pasiūlė man joje patogiai įsikurti, o ji nusinešianti krepšius ir ateisianti čia. Atėjo su garuojančiais kavos puodeliais rankose. O papasakoti (ji sakė kitaip – norinti mane paruošti vizitui į senelių sodybą) ji norėjo štai ką: „Tavo senelių sodybą tikrai nupirko Adomas. Tai buvęs labai darbštus, kūrybingas žmogus, mokėjęs ne tik žemės ūkio, bet ir daugybę visokiausių kitokių darbų. Buvęs netgi savotiškas pedantas: ne tik namuose, bet ir sodybos teritorijoje buvo viskas tiesiog preciziškai sutvarkyta. Niekur nesimatė jokio nudžiuvusio stagarėlio, jokios neišrautos piktžolės, neapgenėto medelio. Prie namo išliejo naujus laiptus, padarė labai skoningus turėklus, pristatė terasą, iš kurios atsiverdavo puikus vaizdas į sodą. Adomas buvo vienišius. Pas jį tik retkarčiais ir tik trumpam apsilankydavo kokia nors moteris. Jis niekada niekam apie jas nepasakojo, niekas nežinojo netgi to, ar Adomas turi kokių nors giminių.

Vasarą jis terasoje stebėtinai ilgai gerdavo kavą. Visada vienas. Matyt, kad ta kavos gėrimo valandėlė ir buvo vienintelis poilsiui skirtas laikas. Visą kitą laiką jis skirdavo darbui. Tiesa, buvo lėto būdo, prieš ko nors imdamasis ilgokai galvodavo, svarstydavo, planuodavo. Užtat kai jau ką pradėdavo, dirbdavo galvos nepakeldamas.

Po kurio laiko pastebėjome, jog Adomo sodyboje atsirado kažkoks vyriškis. Artimiausias kaimynas sakė, kad tas naujokas labai panašus į Adomą. Vėliau kažkas išsiaiškino, kad tai jo dvynys brolis Domas. Tik pačiam artimiausiam kaimynui Adomas pasipasakojo, kad brolis mieste prasigėrė, kad neteko ne tik darbo, bet ir gyvenamosios vietos, kad pradėjo vagiliauti, susidėjo su kažkokių apšepėlių kompanija ir laiką dažniausiai leidžia arba prie alaus baro arba prie konteinerio.

Adomas, tai sužinojęs, parsivežė brolį į savo sodybą, tikėdamasis, kad čia jis išblaivės, kad susiras kažkokį užsiėmimą, kad liausis vartoti alkoholį.

Adomas stengėsi kasdien sugalvoti kokio nors darbo broliui: tai žolę nupjauti, tai šiltnamyje augančias daržoves palaistyti, tai kūdrą išvalyti ir t.t., bet Domas vis tiek sugebėdavo kažkaip ištrūkti iš brolio kontrolės lauko. Kaime susirasdavo panašius pomėgius turinčių draugų, visi eidavo siūlytis darbams pas ūkininkus ar vienišas močiutes, už darbą gaudavo po butelį alkoholio arba pinigėlių, kuriuos tuojau pat „konvertuodavo“ į pigų alkoholį.

Adomas, vakare nesulaukęs pareinančio brolio, eidavo jo ieškoti. Kartais jam pavykdavo brolį rasti gulinti žolėje netoli namų, o kartais vos ne kitame kaimo gale. Jei tai būdavo vasara, tai, sako, kartais ten ir palikdavęs gulėti: išsipagirios ir pareis, juk nešalta. Užtat žiemą visko yra buvę: kažkas rado Domą gulinti tiesiog ant važiuojamosios kelio dalies ir parvežė namo, kitą kartą jis prabudo sušalęs vieno kaimo gyventojo sodyboje. Tą kartą Domas stipriai apšalo rankų ir kojų pirštus, kai kuriuos netgi teko amputuoti.

Adomas visaip įkalbinėjo brolį mesti gerti, vis gąsdino, kad ir jam bus taip, kaip jau atsitiko ne vienam jo sugėrovui: vienas nuskendo melioracijos griovyje, kitas taip apsinuodijo kažkokiu naminiu alkoholiu, jog medikai jo nebegalėjo išgelbėti.

Visi brolio prašymai negerti ir gąsdinimai mirtimi Domo sąmonės nepasiekė: negana to, kad jis nė nemanė keisti savo įpročių, bet netgi atvirai šaipėsi ir blaivininko brolio, nevertino jo pastangų įpūsti jam kitokio gyvenimo dvasios. O jei, pasak Domo, brolio „pamokslai“ jam labai įkyrėdavo, tai atsikirsdavo savo sugalvotu posakiu: tu mirsi pirmas, nes Dievui tokie žmonės kaip aš – nereikalingi, todėl Giltinė pirmiausia ateis pas tave... Ir ką jūs manote, atėjo. Ir tikrai pas Adomą...“

Naujoji mano pažįstama dar pasakė, kad Adomas mirė labai netikėtai, kad brolis Domas tuomet sode gulėjo girtut gitutėlis, todėl Adomui nepavyko prisišaukti pagalbos...

Tokias naujienas išgirdusi, nusprendžiau nebevažiuoti į senelių sodybą. Labai nenorėjau susitikti to girtuoklio. Buvau nuvažiavusi gal apie porą kilometrų, kai vis dėlto sugalvojau grįžti ir savo akimis pamatyti, kaip iš tikrųjų viskas atrodo dabar...

Pamačiau ir tą pačią akimirką pasigailėjau, kad nepaklausiau tos moters patarimo čia nevažiuoti: sodas sunykęs, sodybos žolė daug metų nešienauta, namo durys vėjyje supasi ant girgždančių vyrių, laiptai į namą ištrupėję, turėklų tik liekanos likę, o pats šeimininkas guli pačioje saulės atokaitoje net kepure galvos nepridengęs. Man pasirodė, kad jis be jokių gyvybės ženklų. Pajudinau, gyvas. Dar kažką bandė sakyti, bet aš nebesiklausiau...

Galvoje tebuvo vienintelė (taip man tada atrodė) protinga mintis – kadangi brolių vardai labai panašūs, Giltinė tiesiog juos supainiojo...

Genovaitė ŠNUROVA

 

 
Reklaminis skydelis