Štai ir vėl girdžiu, kad Lietuvoje siuvamos mūsų valstybės vėliavos vėl neatitinka jokių reikalavimų: tai ne tokiais siūlais susiūtos, tai ne tokių spalvų medžiaga panaudota, tai neišlaikytos proporcijos.

Kad mes nemokame lietuviškai kalbėti – jau girdėjau pernai po gimnazistų brandos egzaminų. Kad mes nemokame auginti pomidorų ir kloti šaligatvių plytelių – jau įprastas dalykas, nieko nestebina. Bet vėliavos? Kai kadaise Europos čempionate mūsų krepšininkams mes teikėme daug vilčių, tai prireikė tiek vėliavų, kad net visa Kinija jas siuvo. Tuomet daugelis mūsų valstybės vėliavų neatitiko reikalavimų, tačiau jos buvo ko ne ant kiekvieno automobilio, ant marškinėlių, kepurių, striukių ir rankinių. Kai kas net ant medžių iškeldavo kuo aukščiau, kompozitoriai kūrė mūsų krepšinį garbinančias giesmes, o pastatus naktimis apšviesdavo YGR prožektoriai, kad tik kuo aukštesnę vietą užimtų mūsų krepšininkai. Tai gal ir vėl iš Kinijos mūsų verslininkai pradėjo vežti vėliavas? Buvo čia anksčiau toks panašus įvykis. Tautodailininkas sukuria kokį lietuvišką žaislą ar suvenyrą, tačiau jam nesiseka organizuoti jo gamybos mūsų šalyje. Kažkokiu mistiniu būdu jis suranda Kinijoje darbininkų, kurie pusvelčiui sugeba tą gaminį atkartoti ir siuntiniais siunčia tas „cites“ kūrėjui namo. Jam belieka tik pasirūpinti realizacija. Na tai kas, kad siūlai ne tokie, kad lėlių veidai kiek ne taip atrodo – išperka žmonės, juk reikia užsienyje draugams kokį „lietuvišką“ daikčiuką užfundyti.

Izidorius KIMSĖNAS