Mes turime 930 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2086
mod_vvisit_counterŠią savaitę:15824
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:136143
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:114011

Poezijos misija – taurinti žmogų

2021 m. liepos 3 d.

Kiekvienas susitikimas su Bronium Šablevičium – tai puiki galimybė pajusti šio žmogaus neišsenkančio kūrybos šaltinio tekėjimą ir atgaivą sielai. Ne išimtis buvo ir Pašaminės kaimo bibliotekoje vykusi poezijos popietė „Mudviejų vakaras“. Tai, beje, ir antros Broniaus Šablevičiaus knygos pavadinimas. Dideliam poezijos mylėtojų nustebimui, į susitikimą Bronius Šablevičius atvyko su dar spaustuvės dažais kvepiančia trečiąja poezijos knyga, kurią išleido Utenoje įsikūrusi „Indros“ leidykla.

Gal pradėsiu nuo to, kad į susitikimą atvyko tikrai daug žmonių, suskaičiavau virš dvidešimties, o tai gerokai daugiau nei buvo poezijos vakare Utenos kultūros centre, kuriame teko dalyvauti prieš porą savaičių, o juk turėtų būti atvirkščiai, nes vien Utenoje gyventojų daugiau nei visame mūsų rajone, bet yra kaip yra, grįžkime prie poezijos popietės Pašaminėje.

Kaip renginio pradžioje sakė vedėja Danutė Bagdanavičienė, jau pirmoje savo poezijos knygoje „Dvi žemuogės ant smilgos“ Bronius Šablevičius pasirodė kaip autorius, sugebantis į dvi ar penkias eilutes sutalpinti labai daug. Ten sutelpa ir meilė savo kraštui, meilė žmogui, gamtai, o knygoje „Mudviejų vakaras“ dar sumažėjo jo noras kalbėti. Ši knyga paremta japonišku haiku. Haiku žanras reikalauja iš kuriančiojo, kad pirmoje eilutėje būtų 5 skiemenys, antroje – 7 skiemenys, o trečia – vėl 5 skiemenys. Turint galvoje, kad mūsų kalba ir raštas gerokai, o tiksliau – kardinaliai, skiriasi nuo japonų, tad rašyti haiku nėra lengva, ir nors Broniaus Šablevičiaus haiku yra lietuviškas, bet bent jau man atrodo, Bronius su savo pedantišku stropumu, o kitoks ir negali būti žmogus, visą gyvenimą tyrinėjantis gamtą, maksimaliai savo trieilius priartino prie japoniškų haiku. Ir čia, kaip sakė gerb. Danutė, skaitytojui neužteks vien perskaityti tuos trieilius, bet ir pabandyti rasti minties lobį, paslėptą tarp eilučių, o tų lobių yra tikrai daug, tad skaityti teks neskubant:

Išdžiuvęs erškėtis

Vėl pakvipo vakaru

Mudviejų vakaru“

Kaip ir visuose, šiame trieilyje žodžių nedaug, o kiek užkoduota jausmų, prisiminimų, o vieną kartą perskaičius, norisi dar kartą perskaityti ir tuos žodžius susieti su savo jausmine patirtimi. Galbūt tame ir yra tikros poezijos misija – taurinti žmogų.

Bronius Šablevičius, pats būdamas biologas, su laiku pradėjo jausti, kad jau netelpa tuose rėmuose ir visa tai galų gale išsilieja poezija, ir per trumpą laiką į dienos šviesą išleistos trys poezijos knygos, verčiančios susimąstyti apie gyvenimo prasmę. Gal prie to poezijos išsiveržimo prisidėjo ir tai, kad gamtos vertybių tyrinėjimas taurina ir patį tyrinėtoją. Kurdamas Bronius Šablevičius stengiasi, kad žodžiai, sudėti į dvieilius, trieilius ar penkiaeilius, įsimintų ir priverstų mąstyti. Kaip sakė pats Bronius, jam haiku patinka tuo, kad rašydamas negali tuščiažodžiauti. Haiku patinka vaizduotę turintiems, nes jei tos vaizduotės nėra, perskaitęs nesugebėsi pažvelgti, gal tiksliau – pajusti, tos gilumos, kurią byloja tie žodžiai, kad ir šiame haiku apie pirmąją meilę:

Virpantis vynas

Taurėse žiburiuoja

Apkalbam pirmąją meilę“.

Arba šiam metų laikui aktualiame haiku, kai kas dieną skaitome apie nelaimes prie jūros:

Jūrai nereikia

Žmogaus anei vieno

Naujas skenduolis krante“.

Pasakyta trumpai ir tiksliai į dešimtuką.

Paskaitė Bronius Šablevičius ir keletą penkiaeilių iš naujos savo poezijos knygos „Jei laimingai nubusiu“. Vieną iš labiausiai man patinkančių noriu ir jums, gerbiamieji skaitytojai, pacituoti:

Indėnai nežinojo Europos

O baltieji indėnų neįtarė.

Kodėl jų dievai buvę tie patys:

Saulė, Mėnuo Žaibai,

Lietaus Laumės juostos?..

Baigėsi susitikimas, kaip ir pridera, sveikinimais. Pirmasis pasveikino LR Seimo narys Gintautas Kindurys, kuris prisiminė ir savo jau 20 metų trunkančią pažintį su Bronium Šablevičium, kuris pilnas gerų žmogiškųjų savybių.

Padėkos žodį tarė ir gėlių puokštę su fotografija, kurioje įamžintos susitikimo akimirkos, įteikė Pašaminės kaimo bibliotekos bibliotekininkė Loreta Jusienė, kuri taip pat padėkojo vedėjai Danutei Bagdanavičienei bei grojusiai ir dainavusiai Šventos kaimo bibliotekos bibliotekininkei Angelei Misiūnienei.

Pabaigoje dar vienas mano bičiulio ir „Švenčionių krašto“ laikraščio literatūrinio bendradarbio, biomedicinos mokslų daktaro Broniaus Šablevičiaus eilėraštis iš naujausios jo knygos „Jei laimingai nubusiu“:

Amžinai abejingas dangus

Dievo – Likimo visatoj.

Matau iš vaikystės pasaulio:

Mėnulio veidas tas pats,

Tokį jį ir paliksiu“.

Algis JAKŠTAS

 

 
Reklaminis skydelis