Kai žmonės sužino, kiek man metų, sako, jog pavydi man tokio amžiaus, tokio žvalumo, gebėjimo blaiviai mąstyti, samprotauti, sklandžiai reikšti mintis ir dar nebijančio rizikuoti, svajoti, ginčytis, įrodinėti savuosius argumentus. Tegul kalba, jei netingi. Niekas gi nežino, kas iš tikrųjų yra saugoma mano sieloje, kiek išgyventa, kiek įvairių sprendimų priimta ir, tik jums prisipažinsiu, kiek ašarų atgalia ranka nubraukta, kiek nusivylimų pačiu savimi ir kitais tyliai širdin susikrauta...

Vedžiau Moniką labai jaunas. Man atrodė, kad pasaulyje nėra nei gražesnės, nei geresnės. O jau kokia dainininkė buvo! Daug jaunikaičių aplink ją ratus suko, bet ir aš nebuvau paskutinis. Žodžiu, labai stengiausi užkariauti jos širdį. Ne kartą buvau „sudėjęs ginklus“, matydamas, kad ji į mane nekreipia jokio dėmesio, o po kurio laiko dar su didesniu įkarščiu puldavau kažkokiu būdu nusipelnyti jos nors laikiną dėmesį.

Tašką mūsų santykiuose padėjo ji. Nors gal reikia sakyti, kad ne tašką, o daugtaškį. Mat atsitiko taip, kad mano tėvai gavo siuntinį iš Amerikos. Ten gyveno mamos sesuo su šeima, bet anksčiau tik trumpą laiškelį teparašydavo, o štai dabar – siuntinys. O jame šitiek daug labai gražių audinių atraižų. Dalį jų mama atsirinko ir užrakino spintoje, o ką daryti su likusiomis – nežinojo. Užtat žinojo kaimo moterys. Visos geidė pasipuošti amerikoniškais apdarais. Tuo labiau, kad kaime buvo gera siuvėja, kuri net iš nelabai gražaus audinio stilingą drabužį pasiuva, o čia gi užjūriniai.

Man irgi viena plonyčio audinio atraiža labai patiko. Aš juokais mamai pasakiau, kad šitą medžiagą parduotų tik tai merginai, kuri sutiks už manęs tekėti. Mama mano juokų nesuprato, todėl norinčioms tos atraižos taip ir pasakydavo: „Šitą parduosiu tik būsimai marčiai“. Tada Monika ir pasišovė būti mano žmona. Ne iš didelės meilės man, o dėl tos plonytės medžiagos su gražiomis aguonomis...

Gerą gabalą metų mes gyvenome, pasak liaudies, ranka rankon. Na, būdavo, kad kartais susipykstame, bet labai neilgam. Taikytis labiau buvau linkęs aš: prieidavau, pabučiuodavau savo mylimąją į žanduką ir tuo pyktis baigdavosi.

Jau buvau atšventęs keturiasdešimtmetį, kai „kitomis akimis“ pažvelgiau į savo pavaldinę. Graži, maloni, vis šypsosi ir šypsosi, vis paklausia, ar man ko nors nereikia. Ilgai maniau, kad ko gi man dar gali reikėti: šeimą turiu, namą turiu, darbą turiu, o dar ir atlyginimą tikrai neblogą gaunu. Bet kartą pagalvojau, kad gal ir trūksta kažkokio gyvenimo paįvairinimo, nes kažkaip viskas labai jau nusistovėję, kad nors laikrodžius sutikrink pagal tai, kada išeinu į darbą, kada grįžtu, kada vakarieniauju, kada miegoti einu. Tada ir sugalvojau keistis...

Blogiausia, kad nesugalvojau jokios priežasties su pavaldine Rita susitikti kažkokioje kitokioje aplinkoje. Vienintelė į galvą šovusi mintis buvo ta, kad gal reikėtų ją pakviesti į kavinę ar restoraną, bet nesugalvojau dingsties. Tuo labiau, jog jau buvau išsiaiškinęs, jog ir ji turi šeimą.

Mane išgelbėjo kažkoks lėkštas televizijos filmas apie tai, kaip vyras rinko žmonai dovaną, bet vis neįtiko. Tada ir sugalvojau paprašyti Ritą padėti išrinkti dovaną mano žmonai. Sakiau, kad artėja jos gimtadienis, nors iki jo dar buvo bemaž pusmetis. Rita sutiko. Važinėjome po parduotuves, žiūrinėjome įvairiausius daiktus, bet Rita vis patardavo nei to, nei ano nepirkti. Nors mano žmonos ji ne tik nepažinojo, bet net nebuvo mačiusi, tačiau kažkodėl buvo įsitikinusi, jog žino jos skonį. Galiausiai išrinko kažkokį kosmetikos rinkinį. Sumokėjau pinigus tylėdamas, nors žinojau, kad tokia dovana mano žmonai tikrai nepatiks, nes ji kosmetikos beveik nenaudoja. Na, kartais lūpdažiu brūkšteli spalvą praradusias lūpas. Man tai netgi patiko, kad ji nesidažo. Tiesa, aš sakydavau kitaip – nesiterlioja...

Nuo tada ir prasidėjo, galima sakyti, tarnybinis romanas. Aš nežinau, ką Rita pasakydavo savo vyrui, bet ji niekada neatsisakė kur nors išvažiuoti su manimi, kaip mes sakydavome, pasižmonėti arba tiesiog pasėdėti prie kurio nors ežero ar upės. Ką jau čia labai nutylėsi: būdavome ir viešbučiuose, lankėmės kavinėse. Tokie mūsų vojažai turėjo ir pasekmių. Kai tai sužinojau, iš karto pasakiau Ritai, jog aš žmonos nepaliksiu, jos tikrai nevesiu, todėl jei ji šitos „bėdos“ negali suversti vyrui, tai mūsų keliai skirsis.

Rita lyg niekur nieko vis dar dirbo mano įstaigoje, nors jau labai aiškiai matėsi, jog tai nebeilgam. Man į akis niekas nieko nesakė. Netgi jokių užuominų negirdėjau, todėl įsivaizdavau, kad apie mūsų romaną niekas nieko nežino. Deja...

Kai jau žinojau, jog Rita pagimdė mergaitę (aš nebuvau tikras, kad tas vaikas mano, nes ji turėjo vyrą, todėl jos net nepasveikinau, nepaprašiau leidimo pamatyti mergaitę), lyg perkūnas iš giedro dangaus mane pakirto žinia apie nepagydomą žmonos ligą. Juk Monika niekada nesiskundė jokiais negalavimais, nevaikščiojo pas gydytojus, negėrė jokių vaistų. Na, nebent nuo danties skausmo. Ir štai kaip atsitiko...

Buvo minučių, kai likęs vienas, aš dėl žmonos ligos kaltinau save: gal užsiėmęs „pašalinėmis meilėmis“ tiesiog nepastebėjau žmonos sveikatos problemų, gal ji man paprasčiausiai nieko nesakė, o juk tikrai įtarinėjo, jog kažkas su manimi vyksta, pasak jos, negero. Nekėlė ji jokių pavydo scenų, nedaužė indų, negrasino skyryboms, bet matyt tyliai kentėjo. Žinoma, tokias išvadas aš pasidariau tik dabar, kai žmonos liga jau buvo gerokai pažengusi...

Nebeturiu aš Monikos. Likęs vienas supratau, kiek daug ji man reiškė, kiek daug „nematomų“ darbų namuose padarydavo, o aš tuomet apie tai net nesusimąsčiau. Atrodė, kad ir namai savaime susitvarko, ir visi buities darbai savaime pasidaro, ir garuojantis maistas ant stalo tiesiog lydekai paliepus atsiranda...

Visiškai atvirai sakau, kad Ritos aš nemačiau nuo tos dienos, kai ji išėjo gimdymo atostogų. Net nė karto nepaskambinau, niekur nepakviečiau. Užtat labai nustebau, pamatęs ją Monikos šermenyse. Ji prie manęs nepriėjo, nepareiškė užuojautos, o tik padėjo puokštę gėlių, pasėdėjo gal kokį pusvalandį ir išėjo.

Praėjus gal pusmečiui po Monikos mirties, Rita man paskambino. Po to dar kartą, ir dar, ir dar... Kai po kažkurio skambučio aš ją paprašiau daugiau man neskambinti, Rita tiesiai šviesiai išdrožė, jog esą dabar aš laisvas, tai gal galėčiau ją vesti. Net loštelėjau tą išgirdęs. Kadangi laikiau save mandagiu žmogumi, tai pasakiau, jog man toks pasiūlymas labai netikėtas, todėl aš pagalvosiu ir jai paskambinsiu. Nei aš galvojau, nei skambinau. Užtat ji gal irgi negalvojo, bet skambino. Tuomet aš ekspromtu sugalvojau pasiteisinimą. Esą aš sutikdamas ją vesti sugriaučiau net keleto žmonių gyvenimus: jos vyro, jos tėvų, savo sūnaus šeimos, jos ir mano brolių ir kt. Tokie argumentai jos neįtikino, todėl ji vis skambino ir skambino telefonu, o aš neatsakinėjau į jos skambučius. Tada ji atėjo pas mane į svečius...

Dabar aš gyvenu draugo senelių sodyboje. Labai tikiuosi, kad Rita čia manęs nesuras. Noriu gyventi vienas. Žinau ir tai, ko nenoriu – nenoriu nieko savo gyvenime keisti, nenoriu susieti savo gyvenimo su jokia moterimi. Kodėl? Neklauskit. Nes atsakymo nežinau...

Genovaitė ŠNUROVA