Ar daug kam šiandieną ateina tokia mintis?

Nauja knyga

Turtinga istorine praeitimi ir kultūros paveldo tradicijomis garsėjantis Reškutėnų kraštas plačiai žinomas čia esančio unikalaus muziejaus, kurį įkūrė šviesios atminties mokytojas Izidorius Kazakevičius, dėka. Kiek jame sukaupta tautos lobių, geriausiai žino jų sergėtoja – muziejininkė Viktorija Lapėnienė. Ji gali nepailsdama pasakoti apie kiekvieną jų, bet šįkart mūsų susitikimo tikslas truputį kitas, nors ir tiesiogiai susijęs su muziejumi. Juk gyvenime viskas susiję. Mokytoja ir buvusi ilgametė Reškutėnų mokyklos direktorė Viktorija Lapėnienė išleido knygą „Mokytojau, leisk Tau nusilenkti“. Joje atsidūrė dalelė muziejuje saugomų prisiminimų. Sunku būtų įvardinti kūrinio žanrą – tai anaiptol ne tiesiog buvusių mokytojų ir mokinių prisiminimai. Visus juos į vientisą kūrinį jungia autorės sumaniai įpintas istorinis kontekstas, o mokyklos gyvavimo kroniką – nuo įkūrimo iki uždarymo – sušildo jautrūs prisiminimai. Skaitant knygą susidaro to meto kaimo gyvenimo vaizdas. Jausmas – nepakartojamas, ypač tiems, kurie neprisimena ir neįsivaizduoja to gyvo kaimo, pilno jaunų žmonių, vaikų klegesio.

Atsisveikinimas?

Į klausimą, kaip gimė šios knygos idėja, ponia Viktorija kukliai atsako:

- Rašiau, rašiau, rašiau, o tada atėjo mintis išeiti į pensiją, ir sugalvojau, kad dar reikia parašyti apie mokytojus. Juk pati visą gyvenimą pradirbau mokytoja. Pasisekė – kai kurios mokytojos pačios parašė, kai kurių prisiminimus radau senuose leidiniuose muziejaus fonduose. Mielai prisidėjo prisiminimais ir buvę mokiniai. Beje, kai kurie buvę mokiniai paskui buvo sugrįžę dirbti mokytojais. Ši knyga – tai mano atsisveikinimas su muziejumi. Laikas bėga, amžius jau nebe tas. Noriu išeiti į pensiją.

Liūdna, bet su tuo negali nesutikti – laiko nesustabdysi... Liūdniausia pagalvojus, kas bus su unikalia krašto vertybe – muziejumi. Sunku jį įsivaizduoti be ponios Viktorijos, lyg be dvasios, o kito tokio žmogaus tiesiog nėra – kad išmanytų, brangintų, mylėtų šį darbą ir visada būtų netoliese. Kad lyg vaidilutė saugotų tą šventą praeities židinį. Etatas, aišku, tuščias neliks, bet jeigu tai bus darbuotojas „turistas“, atvažiuojantis iš miesto dėl algos, kokia kalba gali būti apie dvasią...

Prakalbus apie tai, ponia Viktorija labai nuliūsta – nėra kam perduoti patirtį. Vieną buvo prikalbinusi, bet toji paskui išsigando, sakė, nemokėsianti taip priimti muziejaus svečių.

Unikalus muziejus pateko į knygas

Reškutėnų muziejaus durys visada atviros lankytojams, nesvarbu, ar jie iš anksto užsirašė, ar užsuko netikėtai, o užsuka čia daug svečių ir iš visos Lietuvos, ir užsienio. Daugybė vertingų eksponatų be priežiūros nelieka – tyliai ir vos pastebimai čia nuolat sukiojasi muziejininkė Viktorija Lapėnienė. Muziejus tapo jos gyvenimu. Kiekvienas eksponatas jaučia jos rankų rūpestingą palytėjimą, kiekvienas turi savo istoriją, ir visas jas muziejininkė pasirengus išpasakoti svečiams. Kartais jos įkvepia svečius ir patenka į jų kūrinius.

Štai lankėsi muziejuje rašytojas Benjaminas Kondratas – viskuo labai domėjosi, paskui dar keliskart skambino, tikslinosi, bet nieko nesakė. Ir štai – staigmena: atvežė knygą „Kūrėjų pėdsakais“, kurioje keli skyriai skirti Reškutėnų muziejui.

Ne kartą lankėsi muziejuje ir rašytojas Aleksas Baltrūnas. Taip jo knygoje atsirado apsakymas „Viktutė“ - apie Viktoriją Lapėnienę ir, žinoma, apie jos veiklą.

Padėka Mokytojui

Naujoji knyga įamžina ilgą laikotarpį gyvavusios, bet, deja, jau buvusios Reškutėnų mokyklos mokytojų vardus nuo pat jos įkūrimo. Pirmoji – rusiška – pradinė mokykla Reškutėnuose buvo įkurta 1910 m. Pirmoji lietuviška „Ryto“ draugijos mokykla – 1919 m. Knygoje ne tik paminėti pirmieji mokytojai, bet ir atspindėta reškutėniškių atkakli kova už lietuvybę ir lietuvišką mokyklą. Jų dėka lietuviška mokykla gyvavo ilgiausiai iš visų mokyklų Švenčionių apskrityje ir Vilnius krašte – iki 1938 metų. Tais metais lenkai uždarė lietuvišką mokyklą Reškutėnuose.

Paradoksas, bet nuolatinę kovą už Reškutėnų mokyklą bendruomenė galutinai pralaimėjo Nepriklausomoje Lietuvoje, nes nebeliko vaikų... Mokykla buvo uždaryta. Žmonės labai skaudžiai reagavo, kaltino valdžią, tarsi ji galėjo ką nors pakeisti, kai buvo belikę apie 20 mokinių.

Knygoje yra muziejuje saugomo S.Tumėno leisto „Ryto“ publikacija, atspindinti to meto nuotaikas, ir tuometinio penktoko Mindaugo Petkūno rašinėlis „Malda“: „Ačiū Tau, Dieve, už gerus mokytojus, draugus, pamokas, virėją, direktorę, gražias šventes, už geras atostogas ir viską, kas man buvo šioje nuostabioje, Dievo maloningoje mokykloje. Dvasios ganytojau, kodėl Tu taip padarei, juk ji (mokykla – red.) būtų sulaukusi šimto metų ir net daugiau. Viešpatie, ar žinai, kas bus su šios mokyklos mokytojais? Dangaus ir žemės Kūrėjau ir Valdove, kodėl tu neapšvietei šio rajono valdžios proto? Ir padėk man pritapti prie Švenčionėlių mokinių. Jėzau, Tavo valdžia ir galybė per amžius. Amen.“

Šiais vaiko žodžiais pasakyta viskas apie mokyklos reikšmę bendruomenei, mokinių ir mokytojų santykius. Kiek meilės ir rūpesčio vaiko rašinėlyje – kas bus su jų mokytojais, uždarius mokyklą. Vaikas tada nesuvokė žiaurios realybės – tuštėjančiuose kaimuose neliko vaikų. Neliko ir mokyklų. Nebelieka ir žmonių...

Reškutėnų mokyklos dvasia išliko muziejuje. Dabar – ir naujojoje knygoje, kupinoje mokytojų ir mokinių šiltų prisiminimų apie mokyklą. Kai mokinys, reikšdamas dėkingumą, nori nusilenkti Mokytojui.

P.S. Dabartinės švietimo būklės temos mokytoja Viktorija Lapėnienė nepanoro liesti.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ