Vienoje mūsų parduotuvėje susidarė nedidelė pirkėjų eilutė, mat pasitaikė skanaus kumpio. Stovi kelios moteriškės ir pora vyrų. Visiems pakvipo šitas mūsų net liaudies dainose apdainuotas valgis. Pardavėja paima nemažą kumpio šmotą ir jau taikosi pjauti taip, kad nesugadintų prekinės išvaizdos, bet viena moteriškė nurodo:

- Va šitą gražų kampelį, prašau...

Kita moteriškė vėl tiksliai nusako, kokią išvaizdą turintį kumpio kampą reikia atpjauti. Pardavėja klusniai mojuoja peiliu, sakytum ji su tuo peiliu rankoje būtų gimusi. Vienas vyras, ilgai klausęs tų kalbų rėžia:

- Negi tas tavo kumpis ant podiumo eis, kad taip renkiesi!

Ta nieko neatsako, greitai čiumpa išsvajotą kumpio gabalą it neria tolyn, lyg saugodamasi, kad kas neatimtų. Jau ir to vyriškio eilė pirkti.

- Jeigu taip, tai ir man atpjaukit va šitaip…

- O tai kodėl taip? - smalsaudama klausia pardavėja.

- Aš trisdešimt metų dirbau rūkykloje ir puikiai išmanau, kuri kumpio dalis yra skaniausia. Ji nebūtinai gražiai atrodo, bet skonis būna išskirtinis...

Čia įsiterpia dar viena moteriškė:

- Tai po galais, pjaukit tą kumpį iš eilės!

Į tai pardavėja teatsakė:

- O tai aš taip ir ruošiausi daryti, kad visiems tektų nors kampelis tos pačios skaniausios dalies…

Izidorius KIMSĖNAS