Mes turime 189 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1491
mod_vvisit_counterŠią savaitę:4425
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:84895

Gražu. O gal pavojinga?

2021 m. liepos 17 d.

Augalams nebūna valstybinių sienų kliūties ar kitų užtvarų. Jie be leidimo keliauja didžiulius atstumus ir įsikuria už tūkstančių kilometrų. Kolorado vabalai, tarakonai, žiurkės, pelės, žvirbliai laivais nukeliavo į kitas šalis ir žemynus. Augalų sėklas su kroviniais pervežti dar lengviau.

Lietuvoje svetimžemių augalų yra daug. Įveisiant senųjų dvarų parkus, buvo sodinami atvežtiniai, nenatūralūs Lietuvai medžiai ir krūmai, tačiau jie buvo parkų puošmenos ir kitose vietose jų nesodino. Tokia buvo tradicija. Bet buvo ir yra tokių svetimųjų kraštų augalų, su kuriais susigyvenome lyg su savais, nes jie padėjo ir padeda mums gyventi: bulvės, pomidorai, agurkai, kopūstai, ajerai, rūtos, erškėčiai, kaštonai, vynuogės, alyvos ir daugybė kitų.

Svetimų kraštų augalus galima surikiuoti į 2 eiles:

I – su tikslu įveistos rūšys.

II – netyčia įveistos rūšys arba atkeliavusios be žmonių pagalbos.

 

I eilė.

1. Uosialapis klevas (Acer negundo).Į Europą atvežtas iš Šiaurės Amerikos. Apie 1960 m. pradėtas masiškai sodinti Lietuvos miestų gatvėse, lyg liepaitės. Dera gausiai, plinta sparčiai: dabar uosius rasime kaimuose, pakelėse ir miškuose, kur jų niekas nesodino. Kuo medis vyresnis, tuo labiau išlinksta kamienas, apauga gumbais ir atžalomis, šakojasi, kol tampa panašus į brūzgyną. Nupjautas medis gausiai atželia, atžalos per metus užauga iki metro aukščio. Įveistas kaip gyvenviečių puošmena, šis klevas tapo jų darkytoju. Išnaikinti nebeįmanoma.

2 .Baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia).Vadinama tiesiog „akacija“ ir sodinama soduose, gyvenvietėse. Nors spygliuotas, bet labai puošnus medis – ir lapai, ir žiedai, beje, labai nektaringi. Iš Šiaurės Amerikos į Europą ją atgabeno 1601 m., bet Lietuvoje ėmė auginti vėlai, 20 a. Dauginasi sėklomis, atžalomis. Jauni medeliai auga iki metro per metus. Dabar robiniją matome kaimuose, palei geležinkelius ir giliai  miškuose. Kas ją ten atneša? Robinija tankia lapija sudaro didelį pavėsį ir vietiniai medeliai nebegali augti.

3. Dygliuotasis šaltalankis (Hippophaë rhamnoides).Natūraliai auga Himalajų kalnuose, bet dėl vertingų uogų atvežtas į Europą. Žinoma, kad į Lietuvą jis pateko iš Rytų Prūsijos ir 19 a. augo Kuršių Nerijoje. Šaltalankiais iki šiol užsodinami žvyrynai, karjerai, skardžiai, pakelės. Jie įsitvirtina visur ir plinta tolyn šaknų ūgliais. Nesileidžia „reguliuojami“, jei kas bando juos išnaikinti.

4. Šluotinis sausakrūmis (Sarothamnus scoparius). Savaime auga Viduržemio jūros regione. Lietuvoje žinomas nuo 1898 m. ir vadinamas zuikiakrūmiu. Juo buvo apsodinamos miškų pakelės ir aikštelės. Manyta, kad jis taps žaliuoju žiemos pašaru zuikiams ir stirnoms. Bet žvėreliai šio augalo beveik neėda. Sausakrūmis išplito po sausus miškus, bet šaltomis žiemomis nušąla visos šakelės, nepridengtos sniegu ir vasarą styro sausi stagarai. Miškų aikštelėse išstumia kitus vietinius augalus.

5. Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi).Savaime auga Amūro upės regione ir Kaukaze. Į Lietuvą atvežtas apie 1950 m. Tikėtasi juo užsėti laukus ir gaminti silosą karvėms. Vėliau bitininkai sugalvojo, kad tai puikus nektaro šaltinis bitėms. Nesuprantama, kokie „mokslininkai“ tyrinėjo silosines ir medingąsias nuodingojo barščio savybes, bet vėliau gyvenimas parodė, kad į medžius panašūs barščiai pavojingi žmonių sveikatai. Bitės negali paimti nektaro, jį nulaižo tik musės. Dabar šis įspūdingas augalas laisvai eina per visus rajonus, o labiausiai užkrėsta rytinė Lietuva. 2004 m. paskelbtas naikintinu, bet per vėlai: 3-5 m aukščio barščiai bando užgožti sodus, jaunus medžius, stelbia krūmus. Vienas augalas subrandina iki 100 tūkst. sėklų, be to, dar dauginasi iš šaknų. Barščio sustabdyti  nebeįmanoma.

5. Gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus).Už agresyvumą jį galima keikti ir barti, kaip Sosnovskio barštį. Tai Šiaurės Amerikos augalijos atstovas. Į Europą parvežtas 19 a., o Lietuvoje registruotas 1931 m., ir per 80 metų užkariavo visą šalį. Jis užpildė pakeles, pamiškes, dirvonuojančias pievas, miško aikšteles. Iš lubino buvo laukta naudos: bus žalioji trąša dirvoms, medus bitėms, mėlynais žiedais papuoš gamtą. Sunku įsivaizduoti, kad pokario metais dar buvo sėjamas, belaukiant naudos. Bet jos nebuvo ir nėra, netinka net pašarams. Daugiametis, sparčiai dauginasi sėklomis ir atžalomis. Išnaikinti jį galima tik mažame plote pjaunant lapus keletą kartų per metus ir keletą metų paeiliui. Dėl nepaprasto gyvybingumo dar vadinamas „šimtamečiu“.

6. Apskritagalvis bandrenis (Echinops sphaerocephalus).Arčiausiai mūsų jis auga Pietų Europoje, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje. Apie 1948 m. atvežtas kaip medingas augalas. Laiko praėjo dar nedaug, bet kur nors pasodintas, bandrenis nužygiuoja pamiškėmis. Augalui patinka sausi žvyringi kalneliai. Kol kas grėsmės nematyti, tuo labiau, kad bandrenis iš tiesų stipriai medingas ir mėlynais rutuliškais žiedynais papuošia gėlynus.

7. Japoninė reinutrė (Reynoutria japonica).Dėl egzotiškai puošnios išvaizdos 1869 m. atvežta į Europą. Lietuvoje imta auginti apie 1935 m. Sachalino ir Japonijos salų „žolelė“, su 30 cm ilgio lapais ir išauganti iki 2-4 m aukščio, puikiai jaučiasi daugelio kaimų sodybose ir jas puošia, augdamos tankiomis grupėmis su medingais žiedais rugsėjo mėnesį. Laimei, jos plinta lėtai. Anksčiau vadinta sachalinine rūgtimi.

 

II eilė.

1. Smulkiažiedė galinzoga (Galinsoga  parviflora). Ši maža baltažiedė žolelė 1785 m. į Europą iš Pietų Amerikos pateko netyčia. Mūsų žemyną ji pradėjo užkariauti nuo Ispanijos. Lietuvą savaime pasiekė apie 1828 m. Šio metu ji yra bene pati pavojingiausia daržų piktžolė. Atrodo, kad galingais šaknų kuokštais ji gali nugalėti ir patį varputį. Žydi ir sėklas barsto nuo birželio pradžios iki rudeninio sniego. Lietuvos daržus puola dar viena, tik retesnė – Blakstienotoji galinzoga. Išvaizda gana panaši į pirmąją, o agresyvumas – toks pat. Sėklos sudygsta net nesunokusios, lengvai žiemoja dirvoje. Abi rūšys nebeišnaikinamos. Žmonės ją vadina „amerikonka“.

2. Smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora).Į Europą atsibastė iš Azijos, o Lietuvoje pasirodė apie 1934 m. Keista, bet dar 1989 m. ji buvo apyrečių augalų kategorijoje. Dabar ji tankiausiais sąžalynais auga pavėsinguose miškuose, upių šlaituose, bet nebijo ir atvirų saulėtų vietų – užplūsta kaimus. Tačiau į dirbamas žemes neina, piktžole netapo. Jos artima giminaitė Bitinė sprigė (I. glandulifera) – visai kitokia. 2 m aukščio raudonais stiebais ir žiedais „gėlė“ patinka žmonėms ir sodina ją gėlynuose. Pirmą kartą (1959 m.) ji pasodinta būtent kaip gėlė. Jau teko matyti sprigių grupes, žydinčias pamiškių ir kaimų šiukšlynuose. Jų pavojingumas dar nenustatytas, bet ateityje vargelio bus kaip su Sosnovskiu. Visoje Europoje paskelbtas naikintinu augalu.

3. Kanadinė elodėja (Elodea canadensis).Pati agresyviausia svetimžemė vandeninė žolė mūsų krašte. 1836 m. netyčia iš Š. Amerikos atplukdyta Europon, Lietuvoje aptikta apie 1899 m. Bent viena elodėjos šakelė, patekusi į tvenkinį, per keletą metų savo mase užpildo jį iki dugno. Ten išnyksta žuvys, varlės, net vabalai. Tai vandens telkinių maras. Upelių srovė elodėjos šakeles nuplukdo toli, ko ir reikia šiam agresoriui. Elodėjos auga ir ežerų įlankose, bet jos įsikuria tik labai ramiose, be vėjo, vietelėse. Kaimų žmonės gelbėja savo kūdras, grėbliais grėbdami elodėjų žolę į krantus. Bet tokiu būdu elodėjos sunaikinti negalima. Lietuvoje ji, atrodo, nebeišnaikinama.

4. Kanadinė konyza (Conyza canadensis).Iš Š. Amerikos į Europą konyza atkeliavo turbūt 19 a. pradžioje, nes Lietuvoje ji pasirodė anksti, 1826 m. Agresyvi žolė, tačiau daug „ramesnė“, nei galinzogos ar elodėja. Konyza labai dažna sausose dirvose, atvirose vietose. Ypač jos daug Rytų Lietuvoje: ant geležinkelių sankasų, dirvonuose, apleistose žemėse. Skurdžių javų pasėliuose jos taip pat daug. Pavojinga miežių, kviečių, grikių piktžolė, nes išauga gerokai aukštesnė (iki 90-150 cm) už auginamas kultūras. Neretai išbujoja daržovių, bulvių laukuose, jei tie neprižiūrimi. Kovoti su konyza jau beprasmiška – Lietuvoje ji plačiai įsitvirtino.

Svetimžemių augalų apžvalgą galima tęsti. Pvz., apmaudą kelia ir Raudonojo ąžuolo (Quercus rubra) atkaklus sodinimas Lietuvos miškuose ir miestuose. Kodėl reikia prikaišioti iš Š. Amerikos atvežta ąžuolo rūšimi mūsų miškus? 1989 m. tuometinis Ignalinos miškų ūkis daug Lietuvai svetimų amerikinių ąžuolų pasodino Ignalinos r., Ginučių ąžuolyne, nacionaliniame parke. Ačiū Dievui, jie neprigijo. Bet jie prigyja kituose miškuose...

Įdomu, kad nuo 18-19 a. Lietuvos žmonių mąstymas ir logika beveik nepakito: jei augalas patrauklus, jį augina ir rūpinasi. Nemoka įžvelgti ateities – kas atsitiks vėliau? Juk Sosnovskio barštį  rūpestingai sodino net kolektyviniuose daržuose, soduose, nes jis „labai gražus“. Kai pajunta pavojų, žmonės ima naikinti barštį, tačiau jis jau būna perlipęs per sodo tvoras, o už jų barščio nebenaikina niekas: nebe mano žemė... Svetimų kraštų augalai labai agresyvūs, stiprūs, išstumia vietinius augalus. Jų lapų negraužia nei kirminai, nei vabalai. Žmonės turėtų iš anksto pagalvoti, ką atneša į savo sodybas ir sodus.

Bronius Šablevičius