Dailininkei Nijolei Trinkūnienei, kurios paveikslų paroda „Mano kraštas akim išmylėtas“ atidaryta prieš savaitę Švenčionių viešojoje bibliotekoje, galima pavydėti (žinoma, baltu pavydu) tos kūrybinės ugnelės, polėkio, energijos ir atvirumo, nuoširdumo. Matyt, ta teigiama energija, kuri spinduliuoja iš Nijolės, persiduoda ir jos kūriniams, kurie tarsi relaksas veikia žiūrovą. Tai 25-oji Nijolės Trinkūnienės paroda, kurioje dominuoja peizažai. Matyt, net ir sapnuot nesisapnavo Nijolei, kad į jos parodos atidarymą Švenčionių viešojoje bibliotekoje tiek žmonių ateis. Juk Nijolė – ne vietinė, o ir veiksnių, skatinančių žmones pasilikti namuose šiuo metu nemažai, tai ir svilinantis karštis, ir COVID-19 baubas, bet žmonės nepabūgo nei vieno, nei kito ir atėjo į Švenčionių viešąją biblioteką susitikti su dailininke Nijole Trinkūniene. Nors Nijolė turi įvairiausių titulų – ji ir dailės studijos vadovė, ir mokytoja ekspertė, ir 2019 m. Metų mokytoja, bet aš ją pažįstu kaip dailininkę, tad ir kalbėsiu kaip apie dailininkę, o jos kelias į dailės pasaulį nebuvo tiesiausias, nes jos gyvenime buvo ir sportas, ir trenerės darbas, kol galų gale pradėjo daryti tai, ko labiausiai geidžia širdis – tapyti, ir tapyti ne bet kaip, o kaip tikra profesionalė. Apie tai bylojo ir ankstesnės parodos, byloja ir ši gražiu pavadinimu „Mano kraštas akim išmylėtas“. Šis parodos pavadinimas tarsi savotiška tezė, priesakas tiems, kurie myli savo kraštą, o tas kraštas – Rytų Aukštaitijos kampelis, kuriame gyvename.

Nesiplėsiu pasakodamas Nijolės biografiją, ir apie paveikslus nepasakosiu, juos reikia patiems pamatyti, kol dar karantinas durų neuždarė, juolab kiekvienas iš žiūrovių, žiūrėdamas į tą patį paveikslą patiria skirtingas emocijas...

Pasakodama apie save, savo kūrybą Nijolė dėkojo trim poetėm – Linai Kovalevskienei, Nijolei Menčinskienei ir Giedrei Mičiūnienei, rašančiom eilėraščius pagal jos paveikslus. Va, tokia energija spinduliuoja Nijolės paveikslai, net eilėraščiai gimsta.

Per parodos atidarymą savo eilėraščius, įkvėptus Nijolės paveikslų, skaitė tik Lina. Prisimindama tuos, kurie jai padėjo kelyje į dailės viršukalnes, Nijolė Trinkūnienė prisiminė ne tik mokytoją Zinovėją Luneckienę, bet ir žinomą dailininką, profesorių Giedrių Kazimierėną, kilusį iš Švenčionių, bei A.Kadzevičių ir kitus. Tie žmonės daugiau ar mažiau turėjo įtakos formuojantis dailininkei Nijolei Trinkūnienei kaip kūrėjai, kurios paveikslai spinduliuoja teigiama energija kaip ir pati dailininkė. Net ir per parodos atidarymą tas geraširdiškumas, nuoširdumas tryško lyg šaltinis. Per parodos atidarymus tradiciškai autoriai gauna dovanas, o čia ir pati Nijolė dalino dovanas jai svarbiems žmonėms. Žinoma, ir Nijolę sveikinusių buvo daug. Henrikas Šiaudinis pasveikino ne tik savo, bet ir europarlamentaro Bronio Ropės vardu, Vida Rastenienė sveikino kaip LR Seimo nario Gintauto Kindurio padėjėja. Dėkojo Nijolei ir Švenčionių viešosios bibliotekos direktorė Leonarda Vilčiauskienė, o va iš rajono valdžios norinčių apsilankyti parodos atidaryme tai neatsirado. Taip jiems, matyt, kultūra ir terūpi...

Mieliausi sveikinimai Nijolei, ko gero, buvo iš sesers Laimutės ir draugų, o kad Nijolės draugų ratas didelis, rodo net iš Tverečiaus ir kitur atvažiavę žmonės.

- Aš noriu jums, mielieji, nors maža smiltele atsilyginti už tai, kad šiandieną buvote čia su manimi, - baigiantis atidarymo ceremonijai sakė dailininkė Nijolė Trinkūnienė, o aš jos paprašiau atsakyti į porą klausimų.

- Nijole, ar mintis nutapyti paveikslą pirma ateina, ar pamatytas vaizdas įkvepia?

- Būna ir taip, ir taip. Kartais tiesiog atsisėdu gražią dieną į automobilį ir važiuoju ieškodama gražaus vaizdo, o pamačius sustoju ir tapau. Mėgstu ir pėsčiomis pavaikščioti, ir su dviračiu pavažinėti. Radusi patinkančią vietą įsimenu ir sugrįžtu tapyti, kartais nufotografuoju patinkantį objektą ar peizažą ir po to tapau, žinoma, ir eskizus darau.

- Ar esi kritiška savo darbams?

- Esu kritiška ir net labai, net ir prie ištobulinto ir kabančio parodoj paveikslo rasčiau ko prisikabinti, o kartais vietoj to, kad taisyčiau, imu ir pertapau iš naujo.

- O kas tavo geriausi vertintojai ir griežčiausi kritikai?

- Manyčiau, kad artimieji, kurie kartais griežtesnį žodį pasako.

- Kada geriausiai taposi?

- Man bet kuris laikas geras tapybai, bet kadangi esu mokytoja, tai mokslo metų eigoje sunkiau surasti laisvo laiko, atiduodi savo energiją mokiniams, o tapybai ne kas telieka, tad man geriausia vasarą, kai atostogos.

- Ar turi savo mėgstamiausią kampelį, kurį tapai ir vis norisi ten sugrįžti?

- Labai mėgstu Ignalinos Ažušilės vietovę. Ten, kai suželia ir sužydi Joninių pievos, ir tie kalnai, pakalnės – kažkas fantastiško. Aš ten daug idėjų ir energijos pasisemiu, o tėviškėj, kaip bebūtų liūdna, tapau retai, reikėtų dažniau patapyti, - baigdama mūsų pokalbį sako dailininkė Nijolė Trinkūnienė ir nuskuba prie laukiančių, o aš atsisveikindamas palinkiu jai naujų idėjų, naujų parodų ir, žinoma, tikrų draugų...

Algis JAKŠTAS