Štai skaitau naujausius išmislus, kaip išvyti peles iš namų. To dar negirdėjau! Pasirodo, visas buto ar namo pakampes ir kertes, galimus pelių kelius reikia „palaistyti“ pipirmėčių antpilu ir sėkmė garantuota. O invazinės sraigės kaip ugnies bijo varinių laidų. Jas tiesiog nupurto kaip su elektra. Jaučiu, kad iš vaistinių greit dings tas antpilas, o parduotuvėse bus išparduoti visi variniai laidai, nes tokiu ir tik tokiu būdu galima atsikratyti tokių „svečių“.

Prieš kelis metus deficitu buvo tapęs gudobelių ekstraktas. Dabar jau neprisimenu, kam jį naudojo, bet manau, kad panaudodavo automobilių vairuotojai, nes kai kurie tiesiog gydytojų prašydavo išrašyti net receptą šiam preparatui. Va, aš ligonis, turiu penkis kartus per dieną „nuryti burnelę“ šio gėrimo, atsiprašau, ekstrakto, nes kitaip širdis tiesiog sustos.

Ne tik šiais laikais žmonės sugalvodavo įvairių patarimų. Mano jaunystės laikais „nuo skruzdėlių“ namuose buvo siūloma panaudoti mašininę alyvą, nors visi puikiai žinojo, kad gerai padeda paprasčiausi pelenai. Bet negi dabar barstysi pelenus ant padažytų grindų, visai kitas reikalas – mašininė alyva. Imi dangtelį nuo „sloiko“, įpili tos alyvos, dedi ant grindų, o kėdės ar stalo koją – į tą dangtelį. Tai kas, kad baldo koja prisigers alyvos, bet skruzdės neropinės baldais! O va kokiu tarpukariu, tai pelenus barstydavo ant grindų, kurios kaip taisyklė buvo nedažytos, po to papildavo kibirą vandens ir gremždavo jas su šluota, pabaigoje nuplaudavo švariu vandeniu ir iššluostydavo. Po tokio plovimo grindys būdavo baltos it naujut naujutėlės, dingdavo visi pelių ir kačių palikti „kvapai“, oras troboje pasidarydavo gaivus ir nepakartojamas. Dabar tokiu būdu greičiausiai jau nieks nesišvarina, nes parduotuvėse pilna visokių cheminių plovimo priemonių ir prietaisų.

Sunkmečio metu Lietuvoje iš vynuoginių sraigių, šitų, kur noriai renkame ir „priduodame“, mūsų žmonės bandė net šaltieną virti. Pasakojo, kad buvę skanu. Nesu maisto specialistas, bet žmonės Antrojo pasaulinio karo metu sėkmingai bandė valgyti ir kitus gyvūnėlius. Nesiūlau dabar pradėti eksperimentuoti su naujai atsiradusių šliužų patiekalais. Prisiminkime, kai Europoje atsirado bulvės, be kurių mes net neįsivaizduojame mūsų virtuvės. Pabandė paskanauti kaip kokią morką. Neskani. Bandė sodinti darželiuose kaip gėles. Trumpai žydi, žiedai nėra kvapnūs. Pabandė virti, kepti ir pasisekė. Kažkas pabandė rauginti ir atrado labai netikėtą jų panaudojimą. Dar visai neseniai didžiausia medicininio spirito dalis buvo išgaunama iš bulvių.

Arba štai tokia žuvis-ne žuvis – ungurys. Seni žmonės pasakodavo, kad ji šiltą drėgną naktį iššliaužia į krantą ir mėgaujasi žirniais, jei tik jie netoli ežero kranto pasėti. Žmonės taipogi ilgokai vargo, kol rado tinkamiausią šios žuvies paruošimo būdą – rūkymą. Rūkytais unguriais, sako, mūsų veikėjai sovietmečiu net valdžios „šulus“ Maskvoje „įveikdavę“. Na, prie to dar reikėdavo ir unikalių trauktinių iš Stakliškių. Ir vėl tos trauktinės... Svarbiausia, kad visa tai puikiai suveikdavo.

O gal ir šitiems invaziniams šliužams rasime kokį puikų pritaikymą, jei jų prisiveis pilni daržai? Gal šunų, kačių ar kitų augintinių maistą imsime gaminti. Kažkas jau pastebėjo, kad kažkokios veislės antys jas labai mėgsta. Tai galėtumėm iš karto pastatyti dvi fermas. Vienoje auginami tie šliužai, kitoje – antys. Antiena yra puiki mėsa, kas jos nemėgsta. Jei imtumėm gaminti dideliais kiekiais, tai ir eksportuoti galėtumėm kaip kokį delikatesą! Receptas būtų saugomas po devyniais užraktais, kaip kokio vengriško vyno. Nors... kažin.

Jau išsikvėpė judėjimas „Darom“. Šiais metais gal jau nieko ir nedarė, nes vieniems trukdė pandemija, kiti nerado šiukšlių, treti paprasčiausiai tingėjo. Kiek gi galima „daryti“ ir nieko nepadaryti, nes po to darymo dar ilgai šiukšlių maišai riogsodavo sumesti į krūvas.

O tai gal sukurkim kokį judėjimą „Renkam“! Visiems, kas tik paeina, duokime po kokį nemažą medinį ar plastmasinį pincetą, tam darbui tinkamą maišelį, padalinam teritoriją kvadratais ir iš kiekvieno kvadrato tegul surenka visus šliužus. Po kurio laiko – tas pats tik kitoje vietoje. Jaučiu, kad tuos pincetus ir maišelius gamins kinai, nes mums tiesiog „neapsimoka“. Gal ir tuos surinktus šliužus jie susipirks ir ką nors iš jų ims gaminti, kokį batų tepalą, ar savaime suyrančią plastmasę tarai. O kur mūsų jaunieji išradėjai? Tegul bando. Va prieš kiek metų vietiniai mūsų laikraščiai „triūbijo“, kad Pabradėje kuriama perspektyvi naujo kuro automobiliams laboratorija. Laukiam laukiam mes to kuro – nieko. Gal ten berazumiai susirinko ir bando vandenį sumaišyti su dyzelinu. Minties yra, sakyčiau, kas nesvajoja turėti du viename: garo mašina ir dyzelinis variklis. Gal net suodžių nebūtų? O gal ne tuos komponentus sumaišė?

Dažnai svarbūs atradimai daromi atsitiktinai, kai nesilaikoma tvarkos ir švaros. Jei A. Flemingas būtų buvęs kruopštus ir visose jo laboratorijos pakampėse būtų buvusi tvarka, tai ne jis būtų atradęs peniciliną, o štai kitur ne L. Galvanis su A. Volta būtų sukūrę „batarkes“.

Gal kuri nors neatidi namų šeimininkė vieną dieną sumaišys kelis kokius ingredientus ir gaus „esenciją“ prieš alkoholizmą ar rūkymą. Va čia tai būtų ne amžiaus, bet tūkstantmečio atradimas! Niekam neperleistumėm tokio svarbaus gaminio receptūros. Kiekviename kieme, kaip kad kadaise Kinijoje lydė ketų, virtumėm, maišytumėm, fasuotumėm ir brangiai pardavinėtumėm… Katino svajonė! Šitą atradimą su visomis teisėmis nupirktų iš mūsų pasiūlę vos kelioliką tūkstančių eurų. Va todėl mes nieko ir nedarom.

Izidorius KIMSĖNAS