Kartais jaučiuosi taip, lyg manęs šiame nedėkingame pasaulyje iš viso nebėra. Kartais atrodo, kad lyg ir sugrįžtu į tą laiką, kai dar buvau jauna ir labai įsimylėjusi. Kartais lyg ir pati save nukeliu į kažkokią ateities erdvę, kurioje labai gerai jaučiuosi. Žodžiu, visaip būna...

Svarbiausia, negaliu išeiti į gatvę, jei nelyja. Kodėl? Ogi todėl, kad saulei šviečiant visi atkreipia dėmesį į nevaldomas mano ašaras, o pažįstami būtinai stabteli, nes labai nori sužinoti mano ašarojimo priežastį. O aš nelinkusi kiekvienam sutiktam atverti širdies. Tuo labiau, jei tas domėjimasis tikrai nenuoširdus, o klausiama tik todėl, kad vėliau turėtų ką aptarinėti su savo draugėmis. Tai kam man šito reikia?

Užtat per lietų gatvėje jaučiuosi gerai. Tuomet jokiomis valios pastangomis nesuvaldomos mano emocijos, išsiveržiančios tikru ašarų lietumi, susitapatina su smarkaus lietaus čiurkšlėmis ir visiems atrodo, jog aš tiesiog pamiršau skėtį. O jei norite sužinoti ašarojimo priežastį, tai ji labai paprasta: negaliu neverkdama žiūrėti į namų langus, už kurių verda gyvenimas. O kai dar pagalvoju apie tai, jog mano kaimynas, kurį visi jau esame „nurašę“ dėl jo gyvenimo būdo, ir tas turi butą. Nedidelį, nejaukų, bet vis tiek vietą, kur jis bet kada gali pareiti...

Aš tokios prabangos jau nebeturiu. Tiesa, dar gyvenu buvusio draugo name, bet iš jo bet kada galiu būti iškraustyta tiesiog į gatvę...

...Kai dar buvau paauglė, mes su draugėmis dažnai pasvajodavome apie savo išrinktuosius. Visos įsivaizdavome kaip jie atrodys, kaip mes juos mylėsime ir kaip jie mums atsilygins tuo pačiu. Aš dievagojausi, jog niekada netekėsiu už šviesiaplaukio, nemėgstančio skaityti ir neturinčio humoro jausmo. Po keleto metų pažodžiui supratau posakio, jog „Niekada nesakyk niekada“ reikšmę: būtent už tokio ir ištekėjau...

Gal trejetą metų gyvenome tikrai gražiai. Žinoma, kad susipykdavome, bet greitai ir susitaikydavome. Užtat vėliau prasidėjo rimti nesutarimai. Visko buvo: ir vyro neištikimybė (mane tai labai skaudžiai palietė), ir per dažnas svaigiųjų gėrimų vartojimas (svarbiausia, girtas jis buvo labai agresyvus), ir darbo drausmės pažeidimai, pasibaigę atleidimu. Ilgai kentėjau, daug ką atleidau, bet kai niekas nesikeitė, o aš jau buvau išverkusi visas ašaras, vieną dieną apsisprendžiau ir išėjau iš namų...

Žinodama mano situaciją, kuriam laikui savo namuose mane priglaudė teta. Nežinia, kiek laiko aš būčiau gyvenusi pas ją, jei ne jos sūnaus trauma. Jam, sėdinčiam invalido vežimėlyje, buvo neįmanoma patekti į butą, esantį penktame aukšte. Tuomet ir buvo priimtas sprendimas, kad jis iki pasveiks pagyvens pas motiną. Iš pradžių manėme, kad tai truks gal kokį mėnesį, bet pasirodė, jog gydymas daug sudėtingesnis, kad gali tekti daryti dar vieną operaciją, todėl jo gyvenimo motinos bute laikas buvo labai neapibrėžtas. Žinoma, manęs iš tetos namo niekas nevarė, bet aš pati susipratau išeiti, nes ligoniui reikėjo daugiau privačios erdvės.

Tuomet išsinuomojau vieno kambario butą. Kartą užsiminiau vyrui apie oficialias skyrybas, tai sulaukiau tokių grasinimų, jog daugiau apie tai net neprasitariau.

Gyvendama nuomojamame bute pati sau vėlgi buvau davusi savotiškus įžadus, vėlgi susijusius su tuo „niekada“: niekada daugiau neįsimylėti, niekada nebetekėti, niekada nesusieti gyvenimo su jokiu kitu žmogumi. Ir vėlgi lemtis iš manęs tik pasijuokė...

...Bendradarbis Romas anksčiau manęs lyg ir nepastebėdavo. Žinoma, pasisveikindavome susitikę koridoriuje ar prie automatinio kavos aparato, bet tik tiek. Ilgokai nesupratau, kodėl jis mane vis dažniau pakalbina, kartais išeidami iš darbo atsitiktinai (aš taip maniau) susitikdavome prie lauko durų suktuko.

Kartais dėl skubių darbų aš nerasdavau nei minutėlės laiko nueiti ir atsinešti puodelį kavos, tai Romas, prie kavos aparato nesulaukęs manęs, kavą atnešdavo man į kabinetą. Taip pamažu ir susidraugavome. Ir tik tada sužinojau tokių pasikeitimų priežastį: Romas išsiskyrė su žmona ir, pasiėmęs keletą daiktų, išėjo gyventi į tuščius tėvų namus...

Gal šiek tiek daugiu nei po pusmečio bendravimo, Romas pasiūlė man apsigyventi kartu. Nežinojau, ką jam atsakyti, bet kai sužinojau, jog oficialusis mano vyras į mūsų butą parsivedė kitą moterį, sutikau.

Žinojau, kad jis turi du paauglius sūnus, kurie gyvena su motina, o aš vaikų neturėjau. Romo berniukai dažnai ateidavo pas mus, pasilikdavo nakvoti, o savaitgalius beveik visada leidome kartu. Nežinau, ką jie galvojo apie mane, bet man jie patiko: abu gabūs, judrūs, žingeidūs.

Romas buvo labai rūpestingas vyras, darbštus, kartais per šventes saikingai išgerdavo. Mes tikrai labai gražiai sutarėme. Aš juo visiškai pasitikėjau, o jis, tikiuosi, manimi.

Džiaugėmės sėkmingai gimnazijas, o vėliau skirtingas Vilniaus kolegijas baigusiais jo vaikais, atšokome jų vestuves. Gaila tik to, kad vėliau jie su šeimomis išvyko gyventi į užsienį: vyresnysis į Italiją, o jaunėlis – į Norvegija. Žinoma, bendravimas su jais ir toliau nenutrūko, bet susitikimai būdavo gerokai retesni.

Kai mes jau planavome švęsti Romo šešiasdešimtmetį, atsitiko nelaimė: Romo kūną praeiviai rado netoli namų. Prasidėjo visokiausi tyrimai, ekspertizės, o rezultatas buvo vienas ir tas pats – mirtis nesmurtinė. Tiesiog neatlaikė širdis...

Po tėvo laidotuvių išvažiuojančius vaikus paklausiau, ar galiu aš ir toliau gyventi Romo name. Jie patylėjo, patylėjo, o po to pasakė: „Na, kol kas pagyvenkit...“. Aš labai gerai supratau, ką tie jų žodžiai reiškia, mat aš jiems net pamote nebuvau, juk oficialiai nebuvau Romo žmona.

Į savo vis dar oficialaus vyro butą (t. y. mūsų bendrą) irgi negaliu grįžti. Tai kas, kad mes nesame oficialiai išsituokę, bet jis 14 metų (tiek pat, kiek aš su Romu) gyvena jame su kita moterimi...

Štai ką reiškia, kai nieko nepadarai oficialiai. Mano atveju, nei išsiskyriau oficialiai, nei oficialiai už Romo ištekėjau... Dabar nebežinau, kaip „iškabinti“ to neoficialaus gyvenimo padarinius...

Genovaitė ŠNUROVA