Pasinaudodami karantino suvaržymų atlaisvinimais Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios choristai su vadove Jolita Budryte-Abromavičiene tęsia piligrimines-pažintines keliones po su katalikų tikėjimu susijusius objektus. Naujausia kelionė buvo į Žemaitiją, į Tytuvėnų bernardinų vienuolyną. Šis vienuolynas žymus kelis šimtus metų siekiančia istorija.

Apie piligriminę kelionę po Žemaitijos sakralines vietas paprašiau papasakoti Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios choro vadovę Jolitą Budrytę-Abromavičienę.

- Mūsų kelionės, prasidėjusios ankstyvą rytą, pirmas aplankytas sakralinis objektas Žemaitijoje – Tytuvėnų bernardinų vienuolynas. Čia mūsų laukė šiltas sutikimas ir nuostabi gidė Rūta Krencienė, kuri mums papasakojo Tytuvėnų vienuolyno istoriją, o ta istorija iš tiesų įspūdinga ir įsimenanti. Iš gerb. Rūtos pasakojimo sužinojome, kad Tytuvėnų vienuolyno bažnyčia buvo pašventinta 1635 metais, o vienuolyno istorija prasidėjo gerokai anksčiau, kai tuometinis Tytuvėnų savininkas Andrius Valavičius pasikvietė pranciškonų vienuolius su ketinimu Tytuvėnuose steigti vienuolyną. Pirma siūloma vieta vienuoliams nelabai patiko, o ši, kaip pasakojama, buvo pasirinkta, kai audros metu vienuoliai pamatė, kad vėjas neužpūtė čia degusio šviesulio. Fundatorius Andrius Valavičius norėjo, kad čia būtų pastatyta nedidelė itališko tipo bažnyčia, o vienuolyne gyventų tik 12 vienuolių. Po Andriaus Valavičiaus mirties jo pradėtą misiją tęsė brolis Jeronimas ir kiti broliai. Pirmas bažnyčios ir vienuolyno etapas buvo 17 amžiuje, o antras – jau 18 amžiuje. Per tuos gyvavimo šimtmečius Tytuvėnų vienuolynas ir bažnyčia patyrė daug išbandymų. Iš gerb. Rūtos pasakojimo sužinojome, kad po 1863 m. sukilimo caro valdžios vietininkas Lietuvoje Muravjovas įsakė bažnyčią ir vienuolyną uždaryti, bet tikinčiųjų ir vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangomis bažnyčia buvo išsaugota tikintiesiems, tik jau kaip parapijos, o ne vienuolyno bažnyčia. Gaila, bet vienuoliai iki šiol į Tytuvėnų vienuolyną nebesugrįžo. Beje, tarybiniais laikais Tytuvėnų vienuolyno ansambliui pasisekė, nes jis buvo paskelbtas sąjunginės reikšmės architektūriniu paminklu ir buvo net tvarkomas. Bažnyčios paskutinis restauravimas kunigo Ričardo Mikutavičiaus iniciatyva buvo atliktas prieš 40 metų. Turi Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčia ir relikvijų. Viena jų – popiežiaus Jono Pauliaus II kraujo lašas. Yra ir kitų įdomybių. Pavyzdžiui, Kristaus laiptų koplyčia. Apibendrinant galiu pasakyti, kad verta nuvažiuoti į Tytuvėnus ir prisiliesti prie tikrai sakralių vietų, o mes turėjome unikalią galimybę giedoti toje vietoje, kurioje giedodavo ir melsdavosi vienuoliai.

Mane aplankė ypatingas jausmas Kristaus laiptų koplyčioje. Lipant laiptais kalbami poteriai, rankos prisilietimu ar pabučiavimu pagerbiamos laiptuose sudėtos iš Palestinos atvežtos šventosios žemės relikvijos. Tikima, kad Šiluvos atlaidai, neaplankius šios koplyčios, nėra baigti, taip pat ir Tytuvėnų atlaidai. Nuoširdus ačiū gidei Rūtai Krencienei už labai įdomius pasakojimus, šiltą priėmimą. Buvo labai įdomu, prasminga. Ačiū už gražiai kartu praleistą dieną keliavusiems kartu, - baigdama pasakojimą sakė Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčios choro vadovė Jolita Budrytė-Abromavičienė, o aš šį savo pasakojimą norėčiau užbaigti Alberto Dindos mintimis apie kelionę.

- Labai nustebino Kelmės Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, tiksliau, jos altoriai. Pasijutau tarsi mūsų Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčioje. Lietuvoje tokių medinių altorių nėra daug. Nustebino aukšti Žemaitijos bažnyčių bokštai. Suprantama, bažnyčios gotikinės, taip ir turėtų būti, bet žvelgdamas į bokštus suvoki, kaip žmonės norėjo būti arčiau Dievo. O žemaičiai krikštijosi vėliau... Šiluvos Švč. Mergelės Marijos gimimo bazilika nepaprastai puošni, skulptūros tarsi gyvos, labai gražiai perteiktas jų charakteris, labai meniškos ir įtaigios. Gaila, neteko išgirsti šios bažnyčios labai puošnių vargonų skambesio. Beje, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo koplyčia visai netradicinių formų. Virš keturių labai paprastų bokštų į viršų šauna centrinė dalis, tarsi sufleruodama, kad viduje yra kažkas nepaprasto... Gaila, matėme visa tai tik iš išorės.

Štai toks pasakojimas apie dar vieną švenčioniškių piligriminę kelionę.

Algis JAKŠTAS