- Gerai, man neįdomu, ką jūs čia kalbat, - pasigirsta man už nugaros ir mes abi, kanceliarinių prekių parduotuvės pardavėja ir aš, lyg šunyčiai, kuriems staiga kažkas sušėrė ranka, iš netikėtumo pabrukame uodegas ir sprunkame kiekviena sau.

Tarpduryje dar atsisuku suokalbiškai mirktelėti ir atsisveikinti, bet ji jau įlindusi į savo kaukę ir į naujos klientės reikalus.

Grįžusi namo pradedu ruošti sau pietus. Pjaustau morkas ir kalbu mintyse: „Gerbiamoji ponia, nežinau, ar buvote Prancūzijoje ar Italijoje, na, bent jau Anglijoje ar Suomijoje – ten niekas nepyksta, jei pardavėja minutę šnekteli su pirkėju. Ten nėra nepasitenkinimo lyg antausio – juk galima gražiai pasakyti „Mielos damos, aš skubu...“ ir nusišypsoti. Galima kažkaip kitaip pasakyti, bet be to nepasitenkinimo, tokio būdingo lietuviams...“.

Mes ne Europa. Oi, mums dar labai labai toli iki jos. Jei neturi švelnių, žmogiškų artimųjų ar draugų rato šalia, tu esi pasmerktas štai tokiai visuomenei.

Ir staiga suvokiu - ta baimė viduje, tas sovietinis smarsas su visomis savo drakoniškomis programomis „tylėti – būti kaip visi – slėptis – nesakyti – kentėti – vengti“ iki tiek pažeidęs mano jautrias vidines struktūras, kad vargu, ar berasiu tokią valyklą, kuri visas jas išvalytų iš manęs...

Šitiek metų vidinio darbo su savimi – psichologija, NLP, ELT, transferingas, Reiki, regresija, rebefingai, šamanizmas, inerdancas, augalų medicina, naujoji energetika, net NSO po galais ir dar bala žino kas, ir vis tiek negaliu išrauti iš savęs to užguito šunyčio programos, oriai išsitiesti, įkvėpti oro pilna krūtine ir sureaguoti tinkamai: „Ponia, o gal jūs norite įsitraukti į pokalbį?“...

Silvija STATKUTĖ