Skūpumu moterys dažnai kaltina vyrus. Tokia jau moteriška prigimtis – puoštis, būti gražiai ir daryti viską, kad visa, kas yra šalia jos (aplinka, indai, drabužiai ir kt.), džiugintų jos akis ir būtų gražūs. Tuo tarpu vyrai į visus tuos dalykus dažnai pažvelgia ir kitaip. Paprasčiausiai tokiose moters pastangose jie dažnai nesuranda ko nors pozityvaus arba tokias jų pastangas laiko beprasmėmis bei perteklinėmis. Moterys gi savo ruožtu tokį skeptišką vyrų požiūrį į grožį įvardina jau kaip jų nesupratingumą, o dažniausiai – kaip jų skūpumą.

Jaučiu, kad perskaičiusi šią mano rašinio pastraipą, dažna moteris pritars tam, ką čia parašiau apie vyrus: skūpūs jie, neskiria dėmesio arba net ir nesupranta to, kas yra gražu.

Taigi kaip čia yra su tuo vyrišku skūpumu?

Be abejo, skūpumas nėra kokia nors gera, žmogų puošianti savybė. Tačiau moters požiūriu – tai tik (vien tik) absoliuti blogybė ir (ar) yda, kuri trukdo (dažniausiai – tik jai trukdo) gražiai gyventi.

Įsivaizduokime, kas būtų, jei seno automobilio nekeistume į naują tol, kol jis dar važiuoja, kiekvienam naujam susitikimui nesistengtume apsirengti naujo drabužio, kiekvienam kviestiniam baliui neserviruotume stalo naujais indais, nekeistume senų baldų, nenaujintume vonios ar kitokios buto įrangos Žodžiu, kas būtų, jei nieko neišmestume, nieko neuždarytume kur nors spintoje, sandėlyje ar kokioje nors pašiūrėje ir visada viską tik suvartotume? Verslo žmogus čia akimirksniu suvoks, kad tokiu atveju daugeliui dalykų kris paklausa ir užsidarys tuos dalykus gaminanti ir jais prekiaujanti jo (ar jo kolegos) įmonė. Gamtosaugininkas (ekologijos specialistas) visa tai vertins jau kitaip: nustos rūkti (ir teršti aplinką) daugelio įmonių kaminai, nereikės metalo, medienos, naftos, anglies, chemikalų ir kitų dalykų tiek, kiek jų reikia dabar (norint pagaminti vis naujus, gražų ir pasiturintį prestižinį gyvenimą reprezentuojančius dalykus). Sutriks ir valstybių vyriausybės, politikai ir ekonomikų specialistai: praras aiškius ir įprastus jų šiandieninės veiklos (gal raiškos) orientyrus, o būtent, kad viskas yra gerai tik tuomet, kai gamyba kasmet kažkiek procentų vis padidėja.

Baigdamas noriu pasakyti, kad šiame savo pamąstyme aš tik tam tikru aspektu išdėsčiau savo matymą pasaulio, kuriame gyvenu. Gerai tai ar blogai, palieku spręsti tam, kas skaito mano rašinį. O aš... Aš manau, kad tokia jau žmogaus (ir ne tik žmogaus) prigimtis, ir kad toks mano mąstymas nieko nepakeis: gėlė visada žydės ir lauks atskrendančio drugelio, o moteris visada norės būti graži... Manau, kad būtent tokioje gyvosios gamtos prigimtyje yra užkoduotas žmogaus valiai nepavaldus pasaulio kitimo dėsnis, besireiškiantis tuo, kad nieko nėra amžina, kad viskas turi savo pradžią ir pabaigą. Žmogus, priklausomai nuo savo socialinės padėties ir išsilavinimo, nuo jo prioritetų (ar jis stengiasi kažkuo būti, ar apsiriboja vien tik stengdamasis kuo nors atrodyti) pats sprendžia, kaip jam reikia gyventi, ką ir kiek ilgai (ir kaip) reikia ką nors vartoti.

Algimantas MILAŠIUS